Vietoj įžangos...
-------------------

Turnyrų su nedidele laiko kontrole, užtrunkančių tik 1 dieną, pas mus, Lietuvoje, vyksta nemažai. Pagrindinis tokių turnyrų minusas - partijai skirtas laikas yra labai trumpas ir žaisti solidžiai, stengiantis partijos metu kažką daugiau paskaičiuoti, nepavyksta net ir labai to norint, nes trūksta laiko.
Daug kas iš stiprių Lietuvos žaidėjų vien dėl labai trumpos laiko kontrolės dažnai atsisako žaisti tokiuose turnyruose, tokiu būdu silpnesni žaidėjai retai gauna galimybę sužaisti su stipriausiais Lietuvos žaidėjais ir atotrūkis šaškininkų tarpe tarp elito ir likusiųjų , mano nuomone, nemažėja , o didėja.
Kodėl? Todėl kad daugumai žaidėjų trumpa tokių turnyrų metu partijai skirta laiko kontrolė padaro ateityje „meškos paslaugą“: įprantama , kaip sakoma šaškininkų tarpe tokiais atvejais, žaisti „iš akies“, intuityviai, nesistengiant skaičiuoti variantus. Taip žaidžiant, sunku tikėtis ateityje gerų rezultatų rimtuose turnyruose.

Atsižvelgus į šiuos samprotavimus, norėjosi turnyrą padaryti kažkaip kitaip nei įprasta, pabandyti padaryti savotišką eksperimentą. Nusprendėme, kad tai kažkuria prasme pavyktų, jei turnyre:
a) būtų normali laiko kontrolė;
b) dalyvautų daug šaškininkų, kurie retai žaidžia su normalia laiko kontrole;
c) būtų pakankamai didelis skaičius žaidėjų su aukštu reitingu.


Realybėje šiame turnyre mačuose tarp žaidėjų pirmosiose partijose buvo taikoma rimtiems turnyrams būdinga žaidimo kontrolė (30 min. +10 sek. už ėjimą), dalyvių skaičius irgi buvo pakankamai solidus (priminsime, kad tik vienas dalyvis iš 64 neištęsėjo pažado atvykti į varžybas), nemaža dalyvių dalis pirmą kartą žaidė su tokia laiko kontrole, o iš pirmojo Lietuvos žaidėjų Top-dešimtuko pagal reitingą turnyre dalyvavo net 5.

Tolimesni įvykiai parodė, jog galimybė sužaisti naujo formato turnyre daug ką sudomino. Manau , nemaža dalimi prie b)punkto sėkmingo įvykdymo šį kartą prisidėjo įsteigti turnyre PAGUODOS prizai, skirti nepatekusiems į sekantį etapą, o stipresnius žaidėjus turėjo vilioti ir didesni (nei įprasta) piniginiai prizai nugalėtojams.

Džiugu, kad net paskelbtas šiek tiek didesnis (nei įprasta) startinis varžybų mokestis (35 litai vietoj įprastinių 10-20 litų), priešingai kai kurių skeptikų nuomonei, norinčiųjų žaisti neatbaidė: likus iki turnyro pradžios visam mėnesiui, užsiregistravusiųjų jau buvo 52 ir tapo aišku, kad turnyras įvyks. Suradus papildomą finansavimą, buvo nutarta prizinio fondo nebedidinti, o panaikinti startinį mokestį. Sunku daryti kažkokias skubotas išvadas, bet tai, matomai, irgi turėjo įtakos tam faktui, kad užsiregistravusiųjų skaičius labai greit viršijo numatytąjį 64 dalyvių skaičių.

Visa tai reziumuojant, galima būtų tvirtinti, jog, rengiant NAUJO formato turnyrą, "pirmas blynas neprisvilo", o anksčiau išvardinti pagrindiniai turnyro tikslai buvo pasiekti.
Bet visa tai –mano paties subjektyvi nuomonė, o galutinį įvertinimą (ar turnyras pavyko, ar buvo jis įdomus) nulemia, kaip visi žinom, daugumos dalyvavusiųjų turnyre nuomonė bei atsiliepimai. **

** P.S.
Tradicinė frazė "Mes nepasisakom prieš "demokratiją" " galioja ir šiuo atveju,- kiekvienas gali pareikšti savo samprotavimus ir apie šį turnyrą, bet mums, organizatoriams, šiuo atveju žymiai svarbesnė būtent dalyvavusiųjų nuomonė, o ne "tik komentuojančiųjų". Ir ne tik todėl, kad paprastai ir stengiamės viską vertinti būtent "iš tokių pozicijų", bet ir todėl, kad šį kartą žaidusiųjų skaičius (63) žymiai didesnis nei vadinamųjų "komentatorių iš šalies" :).


Bus tęsinys...

Trumpai apie sportinius rezultatus
--------------------------------------

Turnyre buvo gana daug netikėtų rezultatų. Mes, paskelbę turnyro nuostatus, jų ir tikėjomės, o aš pats, atvirai pasakius, širdies gilumoje ,vykstant varžyboms, to netgi troškau. Teko to vardan kai ką ir paaukoti, nes neįmanoma suderinti du vienas kitam prieštaraujančius dalykus:
1. kuo objektyviau išaiškinti nugalėtojus;
2. paskatinti žaisti turnyre žaidėjus su neaukštu reitingu ,tikintis jame didesnės sėkmės nei paprastai dėl taikomos sistemos;

Pasirinkome šiam turnyrui vykdymo sistemą, kuri didino šansus patekti į sekantį etapą silpnesniems žaidėjams. Taip ir įvyko.
Jau po pirmojo etapo iškrito žinomi žaidėjai J.Danilevičius, B.Družininas, V.Veršulis, po antrojo- V.Puočiauskas, G.Petraitis, S.Kulakauskaitė, A.Prusakovas, L.Šulga, K.Blaževičius, o jų vietą užėmė žaidėjai, turėję žymiai mažesnį reitingą.

Buvusio klaipėdiečio, o dabar kretingiškio Anatolijaus Zorino patekimas į trečiąjį etapą man asmeniškai nebuvo didelė staigmena, nes Anatolijų jau senai pažįstu. Iš kitos pusės, tai, kad jis taip lengvai įveikė abu etapus, buvo šiek tiek netikėta.
Turint omeny, kad į šešioliktuką buvo patekę nemažai pateikusių siurprizą žaidėjų, jo šansai patekti dar toliau, mano nuomone, buvo visai neblogi. Labai gaila, kad prieš trečiąjį etapą Anatolijus susirgo ir Vilniuje mes jo nebeišvydome.
Atrodo, kad Anatolijus, sužaidęs šiame turnyre, liko patenkintas, nes kaip kitaip galima būtų traktuoti jo pažadą atvykti sužaisti (po ilgos ilgos žaidybinės pauzės respublikinio masto varžybose) LR „100“ šaškių veteranų čempionate.

Prie malonių netikėtumų priskirčiau marijampoliečio Valerijaus Klimo, klaipėdiečio Benedikto Pociaus, vilniečių Veronikos Vilčinskajos bei Manto Janavičiaus patekimą į trečiąjį varžybų etapą.

Iš kitos pusės, aš pats asmeniškai buvau įsitikinęs, kad, nepaisant įvairių netikėtumų pradiniuose etapuose, finaliniame ketverte, kuris kovos dėl 1-4 vietų, nebus nei vieno dalyvio su reitingu, mažesniu nei 2200, o kalbant apie turnyro nugalėtoją, staigmena bus tik tokiu atveju, jei turnyrą laimės kas nors iš žaidėjų, neturinčių 2300 reitingo.

Mano prognozės pasirodė teisingos.
Priminsiu, jog finaliniame ketverte kovojo A.Kybartas (reitingas 2433), A.Domčevas (2413), V.Žutautas (2301) ir L.Vengelis(2250).

Burtai pusfinalyje suvedė pagrindinius favoritus: Andrių Kybartą ir Aleksejų Domčevą. Kaip ir reikėjo tikėtis, viską nulėmė super-žaibo partijos. Planas, kurį vienu momentu pasirinko Andrius lemiamoje partijoje, gal ir nebuvo objektyviai stipriausias , bet, mano nuomone, psichologiniu požiūriu tai buvo teisingiausias sprendimas. Iki tol atrodė, jog ant lentos - padėtis, kurioje „Aleksejus turi pozicinę persvarą be jokios rizikos“, bet po Andriaus pasirinkto plano Aleksejui, beturint apie dvidešimt sekundžių laiko, teko staigiai apsispręsti: ar susitaikyti su lygiosiomis, ar ieškoti pranašumo, pasirenkant konkretų variantą. Ši optimalaus sprendimo paieška atėmė iš Aleksejaus keliolika brangių laiko sekundžių. Turėjus prieš tai iš pažiūros geresnę poziciją, jam, aišku, sunku buvo susitaikyti su faktu, kad padėtis išsilygino, jis sužaidė netiksliai, padėtis "apsivertė"- t.y. iš geresnės tapo gynybine ir sekundžių, kurių anksčiau Aleksejui galėjo pritrūkti tik pranašumo fiksavimui(nes lygiąsias, esant reikalui, atrodė padarys nesunkiai) šį kartą pritrūko būtent lygiųjų radimui. Beskubėdamas Aleksejus suklydo ir jam beliko pripažinti varžovo pergalę.

Lukas Vengelis susitikime su V.Žutautu poziciniu požiūriu sužaidė, kas jam šiaip nebūdinga, labai nesėkmingai ir patyrė prieš Virgį pelnytą pralaimėjimą.

Finalinėse dvikovose netikėtumų nesulaukėme. Favoritai laimėjo gan nesunkiai – Lukas, žaisdamas prieš Aleksejų, praleido kombinacinį smūgį jau praloštoje padėtyje, Virgis "žioptelėjo" elementarų Andriaus įvykdytą trijų šaškių pasikeitimą, po kurio akivaizdžiai tapo aišku, kas nugalės.
Turnyro finaliniame ketverte vietos pasiskirstė taip:
1. A.Kybartas 2.V.Žutautas 3.A.Domčev 4. L.Vengelis

A.Kybartas, dukart atsidūręs truputį nemaloniose jam turnyrinėse situacijose, galų gale vistiek tapo turnyro nugalėtoju ir šiais metais antrą kartą iš eilės (pirmas kartas buvo respublikos čempiono iškovotas titulas po nelabai sėkmingo starto) patvirtino frazės „Sekasi stipresniems...“ teisingumą.
Beje, juokais galima būtų dar ir daugiau pridurti: "Stipriam žaidėjui nebaisi jokia turnyro vykdymo sistema..." (cha cha...) .

Jaunasis Lukas Vengelis, iškopęs į finalinį ketvertą, manau, neturėtų nusiminti, kad neiškovojo prizinės vietos, nes vien patekimas į finalinį ketvertą yra tikrai garbingas rezultatas.

Smagu buvo matyti finaliniame ketverte du „Riešuto“ klubo atstovus ir tai, kad du klubo atstovai užėmė prizines vietas, negali mūsų klubo nedžiuginti.

Iš kitos pusės, galutiniai turnyro rezultatai (kas konkrečiai nugalės, kas užims prizines vietas ir panašiai) šį kartą mane asmeniškai domino mažiau nei kad įprasta. Būnant turnyro organizatoriumi, man labiau rūpėjo kiti dalykai: kad turnyras iš principo įvyktų, kad dalyvavusieji turnyre liktų juo patenkinti, kad būtų sportinė intriga ir panašiai. Galėčiau dar pridurti: jei mano išankstinės prognozės būtų nepasitvirtinusios, tai, matomai, būčiau likęs tuo dar labiau patenkintas - cha cha...

Bus tęsinys....

Ar verta kažką keisti ?
----------------------------

Tokio pobūdžio turnyras Lietuvoje įvyko pirmą kartą. Natūralu, jog, įgijus šiokį tokį patyrimą, galima šiek tiek pasamprotauti ir apie galimus pakeitimus, jei bus bandoma vykdyti panašų tunyrą ateityje.

1. Žaidėjų atranką į sekantį etapą galima padaryti objektyvesnę.

Tam užtektų suskirstyti visus žaidėjus į 4 krepšelius pagal reitingą. Burtai galėtų būti traukiami tokiu būdu, kad į vieną keturių žaidėjų pogrupį patektų po 1 žaidėją iš skirtingų krepšelių(taip apsilygintų pogrupiai pagal žaidėjų pajėgumą).

Šį kartą mes to sąmoningai atsisakėme, norėdami padidinti šansus silpnesniems žaidėjams.

2. Svarstant apie tai, kaip padidinti silpnesnių žaidėjų šansus, aš buvau iš pradžių sugalvojęs, kad stipresni (turintys didesnį reitingą) galėtų duoti kažkokią laiko forą.
(Beje, panašią mintį jau po turnyro siūlė A.Poška.)

Bet, gerai pamąstęs, šio punkto atsisakiau. Turnyras tiek žaidėjams, tiek ir teisėjams ir taip yra gana sudėtingas: taškų skaičiavimo metodika neįprasta, pogrupių sudarymas reikalauja laiko resursų, tarp tų pačių varžovų žaidžiamos partijos su skirtinga laiko kontrole, įprastinės kompiuterinės programos, kuri tinka šveicariškai ar ratų sistemai, teisėjavimui nepanaudosi ....

Nusprendžiau, kad pridėti naujoje neįprastoje sistemoje dar vieną "nestandartą" būtų jau perdaug (vaizdžiai tariant, galima visai "susipainioti"... cha cha...).



3. Rasti turnyrui laisvas dienas – t.y.dienas, kurios nesikirstų su kitomis LŠF kalendoriuje numatytomis datomis, nėra paprasta. Nors ir kaip besistengėme, bet teko, vaizdžiai tariant, "užlipti" ant jaunių ir jaunučių varžybų. Ateityje, rengiant panašų renginį, reikia iš anksto bandyti derinti jį su oficialiu LŠF kalendoriumi, nes priešingu atveju iškyla ne tik žaidėjų, bet ir, kas svarbiausia, teisėjų problema.

4. Praktika parodė, kad tokio turnyro pirmuose dviejuose etapuose reikalingas atskiras teisėjas, besirūpinantis tik laikrodžiais.

Bus tęsinys...

IŠVADOS
-----------

1.
Turnyras dar kartą patvirtino : Lietuvoje šaškių varžybose aktyviai dalyvauja jaunimas (maždaug iki 22 metų) ir pagyvenusio amžiaus (gerokai virš 50 metų) žaidėjai, o amžiaus grupėje nuo 25 iki 45 metų yra vakuumas, žaidžia tik vienas kitas. Ir tai labai liūdina, nes būtent šio amžiaus grupė paprastai rodo geriausius sportinius rezultatus, būtent iš šių žmonių realiausiai būtų galima tikėtis aktyvios veiklos bei finansinės paramos, organizuojant šaškių varžybas.

2.
Dauguma žaidžiančiųjų patys nelabai linkę rodyti iniciatyvą. Pasiruošimo turnyrui eiga parodė, jog neužtenka viešai paskelbti informaciją apie turnyrą. Tam, kad susirinktų didesnis būrys žaidėjų, tenka užmegzti asmeninius kontaktus, individualiai papildomai informuoti.
Tenka prisipažinti, kad, jei ne aktyvi agitacija, visos eilės žaidėjų turnyre nebūtumėm išvydę. Viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad dauguma žaidėjų yra pagyvenusio amžiaus,o jie interneto teikiamomis paslaugomis naudojasi retai arba išvis nesinaudoja.

3.
Sistema, kuri buvo taikoma šiame turnyre, turi savų pliusų ir minusų.

Pliusai:

Novatoriškumas;

Didesni šansai silpnesniems žaidėjams;

Bekompromisinė kova kiekviename susitikime (juk lygiųjų iš principo nėra !);

Sportinė intriga kiekviename ture ir iki pat varžybų pabaigos;

Minusai:

Didelis atsitiktinumo faktorius (patekimas į stiprų ar silpną pogrupį, trumpa kiekvieno etapo distancija) ;

Didelis bendras turnyro dienų skaičius „atbaido“ dalį žaidėjų ;

Sistema truputį neparanki nemėgstantiems „žaibo“ partijų;

Turnyro uždaryme iš didelio pradėjusio jį 64 žaidėjų būrio belieka tik 8;



4.
Dėl įvairių priežasčių (turnyro data sutapo su kitomis varžybomis ir t.t.) pasikviesti ką nors iš numatytų teisėjų (Labutis, Navickas, Valantinas ir panašiai) negalėjome. Teko susitaikyti su faktu, kad reiks ir teisėjauti. Nors ir žinojau, kad man pačiam, būnant organizatoriumi, teisėju ir žaidėju, bus nelengva (turėjau šiek tiek panašios praktikos anksčiau), bet realybė pranoko net ir niūriausias mano prognozes.

Mano optimizmas, pagrįstas tuo, jog teisėjaus patyręs šiuose reikaluose kaunietis Alfredas Packevičius, todėl aš pats, būdamas iškart trijuose vaidmenyse , kaip nors "prasisuksiu", greitai išgaravo (cha cha..).

Sudėtinga ir neįprasta turnyro sistema "savo nagučius parodė"-t.y. funkciją "nuvarginti organizatorius" jinai įvykdė neblogai (cha cha...).
Nors Alfredas dirbo kaip bitutė, bet, priešingai įprastoms šveicariškai ar ratų sistemai, kompiuterinės programos šį kartą jis panaudoti negalėjo, todėl buvo pilnai užsiėmęs rezultatų kontroliavimu, rankiniu rašymu ir informacijos įvedimu. Visas kitas teisėjavimo krūvis (burtai, prizų išdalinimas, atsakinėjimai į klausimus, darbas su laikrodžiais ir t.t. ) atiteko nori nenori man pačiam.

Nepaisant to, kad turnyro nuostatai buvo paskelbti iš anksto, o informacija ir apie tai, ir apie prizinį fondą ,ir apie turnyro eigą buvo lengvai visiems prieinama(visa informacija buvo pateikta salėje prie įėjimo durų), klausimų iš dalyvių apie varžybų sistemą turnyro Kaune metu vistiek buvo, vaizdžiai tariant, "per akis",nes aš vos spėdavau atsakinėti į užduodamus klausimus (tikėtina, kad, antrąkart darant tokį turnyrą, jų sumažėtų keleriopai..).

Turiu prisipažinti, kad aš pats, neturėjęs tokio turnyro vykdymo praktikos, nepakankamai įvertinau faktą, kad šis turnyras nėra įprastinis turnyras šveicariška ar ratų sistema,- priešingu atveju vargu būčiau pats (neradęs papildomų teisėjų) žaidęs šiame turnyre.
Skirtinga partijoms skirta laiko kontrolė bei skirtingu metu beprasidedančios mačų partijos tarp tų pačių varžovų, pasibaigus partijai lygiosiomis, vertė mane „bėgioti kaip šuniuką“, nustatinėjant laikrodžius. Jau po pirmos varžybų dienos, vaizdžiai tariant, "man akys ant kaktos iššoko..." (cha cha...).
Ir nors antrąją varžybų dieną šiek tiek palengvėjo, bet aš jau jaučiausi „nuvarytas“, apie būtiną susikaupimą žaidžiant negalėjo būti nė šnekos. Žaidžiant, man pačiam "parako užtekdavo" tik pirmiems 10-15 ėjimų, o toliau aš tik jau "stumdžiau". Nenuostabu, kad antrojo etapo sužaistose 6 partijose su šiaip jau nesudėtingomis pozicijomis, kuriose privalėjau, normaliai žaisdamas, paimti minimum 4 - 4.5 taško, "sugebėjau" surinkti ....1.5 taško.

Pridursiu, jog, vertinant viską iš dabarties pozicijų, panašiai ir turėjo baigtis: prisiimtas krūvis buvo aiškiai ne pagal mano veteraniškas jėgas(cha cha...).

Viliuosi, kad bent jau Ričardas Valužis ir visi kiti, kuriems teko organizuoti didesnio masto varžybas, šiuo atveju mane supras ir užjaus ...

5.
Šiek tiek pagyvinti šaškių sportinį gyvenimą – toks buvo pagrindinis šio turnyro tikslas. Manau, jį pasiekti pavyko:

Turnyras, kaip kad ir buvo norėta, dalyvių atžvilgiu buvo labai margaspalvis.

Jame šalia respublikos šaškių elito (5 žaidėjai iš Lietuvos Top dešimtuko pagal reitingą) bei viso būrio pajėgių šaškininkų (turnyre dalyvavo 26 žaidėjai, turintys didesnį nei 2100 reitingą) žaidė ir tokie šaškininkai, kuriems retai pasitaiko galimybė žaisti viename turnyre su stipriausiais Lietuvos žaidėjais, bei tokie, kurie aplamai pirmąkart dalyvavo oficialiose varžybose.

Šiame turnyre tarp 7 dalyvavusiųjų jame moterų, kurios šiaip jau yra retas svečias oficialiose varžybose, žaidė net 4 daugkartinės Lietuvos čempionės - V.Žukauskienė (Paulauskaitė), S.Kulakauskaitė, M.Kasputytė, V.Vilčinskaja. Tuo būdu turnyras "nušluostė nosį" paskutiniajam LR moterų čempionatui ne tik moterų-dalyvių skaičiumi , bet ir žymiai pajėgesne sudėtimi.

Džiugu, kad žaisti turnyre atvyko patyrę, pajėgūs žaidėjai, kurie ilgą laiką nežaidė respublikinio masto varžybose. Kaip šiuo atveju nepaminėti L. Šulgos, A.Zorino,V. Žukauskienės (Paulauskaitės) pavardžių. Malonu buvo išgirsti šių žaidėjų pasisakymus, kad jie nesigaili, atvykę į šį turnyrą, todėl labai tikėtina, kad jie vėl pradės dalyvauti varžybose.

Visa tai –gan iškalbingi faktai, bylojantys apie turnyro prasmingumą.

6.
Man asmeniškai žaisti šiame turnyre buvo įdomu, bet ar turnyro vykdymo sistema patiko daugumai turnyre dalyvavusiųjų - nežinau.
Iš kitos pusės, organizuoti respublikinio masto panašaus pobūdžio turnyrą vieno klubo pajėgomis nėra lengva, nes finansiniai ir žmogiškieji resursai yra riboti.

Todėl, atsakant į klausimą, ar verta daryti panašų turnyrą sekančiais metais, ar pabandyti sugalvoti vėl kažką naujo (kas nėra jau taip ir lengva ...), mums patiems kyla labai didelis klaustukas.