Prieš kelias dienas grįžau iš Vokietijos. Šios šalies Korbacho mieste 09/18-27 vyko Europos veteranų „100“ šaškių čempionatas.

Tai, kad čempionatas vyko Vokietijoje, didžia dalimi, manau, ir nulėmė didelį dalyvių skaičių (jų buvo net 70): juk čia atvykti patogu olandams, lenkams, prancūzams, o būtent šios šalys būna, kaip taisyklė, gausiausiai atstovaujamos šiuose čempionatuose.

Čempionato dalyviai atstovavo 15-ai skirtingų šalių. Jokių apribojimų (sportinių titulų ar reitingų prasme) veteranų čempionatuose nėra: žaisti jame gali bet kuris žaidėjas, sulaukęs veteraniško (50 metų) amžiaus, todėl nieko keisto, kad dalyvių tarpe buvo ir žaidėjų, neturinčių tarptautinio reitingo. Tiesa, tokių buvo nedaug.

Lietuva šiame turnyre turėjo tris atstovus: viena moteris -LŠF viceprezidentė Roma Šidlauskienė ir 2 vyrai- „Riešuto“ klubo nariai Virgilijus Žutautas bei šių eilučių autorius. Absoliučiai visi dalyviai žaidė viename bendrame 9 ratų šveicariška sistema vykusiame turnyre. Varžyboms pasibaigus, galutiniai rezultatai buvo įvertinami pagal atskiras amžiaus grupes(50- 59, 60-69, virš 70) ir atskirai dar buvo vertinami moterų rezultatai. Moterų tebuvo 8, todėl dažniausiai joms tekdavo žaisti su vyrais, taigi nemažai reikšmės jų rezultatams galėjo turėti šveicariškos sistemos burtai. Užbėgdamas įvykiams už akių, pasakysiu, kad, nepaisant visų peripetijų, pagrindiniame turnyre Romai pavyko moterų tarpe užimti 1 vietą.



Prieš prasidedant 09/19-26 d. vykusiam pagrindiniam turnyrui (laiko kontrolė -80 min. + papildomai 1 minutė už padarytą ėjimą, 70 dalyvių), visi, kas norėjo, galėjo sužaisti "greitųjų" šaškių (laiko kontrolė – 15 min+5 sek. už ėjimą) bei "žaibo" (5min. + 3 sek. už ėjimą) turnyruose. Mes, Lietuvos atstovai, į šį turnyrą atvykome dar 17-tos dienos vakare, nes kito varianto, atsižvelgiant į lėktuvų skrydžių grafiką, mes paprasčiausiai neturėjome. Atvykę anksti ir turėdami daug laisvo laiko, visi trys nusprendėme šiuose turnyruose dalyvauti. Ne visi dalyviai norėjo žaisti šiuose turnyruose, kiti atvyko vėliau, tiesiai į pagrindinį turnyrą, todėl dalyvių skaičius šiuose turnyruose buvo mažesnis nei pagrindiniame: "greitosiose" ir "žaibe" dalyvavo po 37 žaidėjus.

Pirmąją varžybų dieną, "greitųjų“ šaškių turnyre geriausiai iš mūsiškių sekėsi Virgiui. Prieš prasidedant 9-ajam, paskutiniajam šveicariškos sistemos ratui, jis dalinosi pirmąją vietą. Deja, panašiai kaip ir prieš keletą metų pasaulio čempionate Rygoje, Virgiui "koją vėl pakišo“, bent man taip atrodo, psichologija: paskutiniame ture jis pralaimėjo. Mūsų lietuviškai delegacijai tuo metu buvo šiek tiek apmaudu: Lietuvai pirmą varžybų dieną iš pat panosės išsprūdo, atrodė, beveik garantuotas (Virgio) prizinis apdovanojimas. Užimta Virgio galutinė 6 vieta "greitųjų" šaškių turnyre, objektyviai vertinant, buvo neblogas rezultatas, bet, turint omeny visą turnyro eigą, tikėjomės daugiau.

Man pačiam varžybų pradžia sportine prasme nebuvo sėkminga. Surinkus kukloką taškų skaičių (-1) "greitosiose", galvojau, kad "žaibe" bus dar sunkiau, nes žaidimas "nesiklijavo",žaidžiau , kaip sakoma tokiais atvejais, "sunkiai". Antrąją varžybų dieną, žaidžiant "žaibą", man pačiam nelabai to tikintis, reikalai pradėjo gerėti -pradėjau rinkti taškus, atsirado, kaip sakoma tokiais atvejais, "antras kvėpavimas". Pasibaigus „žaibo“ turnyrui, surinkau gan gerą (+2) taškų skaičių. Tai garantavo "žaibo" turnyre galutinį neblogą rezultatą: 6-10 vietos bendroje įskaitoje, savo amžiaus grupėje tik per plauką likau nuo prizininkų.

Jau minėjau, kad po pirmosios dienos (t.y. po „greitųjų“) mano nuotaika sportine prasme buvo nekokia, tačiau, prieš prasidedant pagrindiniam turnyrui, ji gerokai pasitaisė- "žaibas" parodė , kad ne viskas dar taip ir blogai, kaip kad atrodė iš pradžių. Kitaip tariant, "žaibo" rezultatai suteikė šiokio tokio pasitikėjimo savo jėgomis, prieš prasidedant pagrindiniam turnyrui.

Bus tęsinys...

O dabar apie pagrindinį turnyrą...

Vietoj įžangos
--------------------

Kaip minėjau, atvykome šiek tiek anksčiau, todėl visą pirmąją dieną galėjome paskirti pažinčiai su Korbacho miestu.

Miestas mums patiko-visur, kaip kad įprasta vokiečiams, švaru, tvarkinga, ramus senamiestis, turintis savo ypatingą aurą ... Niekas niekur strimgalviais nelekia...vienu žodžiu, vos ne ramybės oazė, - būtent to, mes su Virgiu, atitrūkę nuo savo kasdieniškų darbų, matomai, ir norėjome...

Aišku, tokioje aplinkoje atsisakyti progos paragauti puikaus vokiško alaus, mes tiesiog jau negalėjome... :)

Esant nedideliam kambarių skaičiui viešbutyje ir susirinkus dideliam dalyvių skaičiui, mums su Virgiu, prasidėjus pagrindiniam turnyrui, vietoj planuoto apgyvendinimo dviese kambaryje, grėsė variantas „gyventi tryse“. Neatvykus iš Izraelio Šapiro (beje, jis 2009m. žaidė pas mus tarptautiniame „64“ turnyre Molėtuose, atstovaudamas Vokietiją), šito varianto (gyventi tryse) išvengėme, - ir buvome abu su Virgiu labai tuo patenkinti ... Dar labiau nudžiugome, kai sužinojome, kad viešbučio svečiai gali nemokamai lankyti šalia esantį plaukimo baseiną su saunomis,-mokėti mums už tai papildomai nereikia. Aišku, šia aplinkybe mes, visi trys Lietuvos atstovai, mielai pasinaudojome.

---------------------------

Pagrindinio turnyro varžybų starte pirmuosiuose dviejuose ratuose žaidžiau su čeku J.Novotnyj ir olandu W.Koopman. Skaitytojams gal bus įdomu sužinoti, kad pastarasis yra olandų klubo "Hijken DTC", už kurį žaidžia mūsiškis A.Domčev, pirmininkas.

Geras startas visuomet palengvina užduoties "užimti aukštą vietą turnyre" įvykdymą, bet ypač tai būna svarbu šveicariškoje sistemoje, kai yra daug dalyvių, nes, blogai startavus ir tik vėliau pasivijus nutolusius varžovus taškais, dažniausiai "nukenti" dėl blogesnio koeficiento.

Kaip minėjau anksčiau,dalyvių skaičius šį kartą buvo ganėtinai didelis (70), todėl geras startas, norint užimti aukštą vietą, buvo "kaip oras reikalingas". Startas buvo sėkmingas -pavyko iškovoti dvi pergales.

Akiai ir širdžiai mielas miestelis, variantas "gyventi tryse" likviduotas, nemokami baseinas ir saunos, geras startas ,- atrodo, ko daugiau bereikia? :)

Nenuostabu, kad mano nuotaika po 2 ratų buvo tiesiog puiki.

Bus tęsinys...

Startas pavyko, bet prieš akis dar buvo 7 turai.

Prieš aprašinėdamas tolimesnę įvykių eigą "iš savo varpinės", trumpai paminėsiu kaip (tuo metu ir aplamai) turnyre sekėsi mano kolegoms iš Lietuvos – Romai Šidlauskienei ir Virgilijui Žutautui.

Roma viso turnyro eigoje buvo maždaug turnyrinės lentelės viduryje. Jai pagrindinai rūpėjo jos "moteriški" reikalai (tarp moterų buvo atskira įskaita) – t.y. kaip sekasi kitoms moterims.
Nesiimu vertinti, ar liko patenkinta Roma savo užimta 21 vieta bendrame turnyre, tačiau savo pagrindinį tikslą -būti pirmąja tarp moterų, jinai įvykdė. Įvertinus šį faktą, nesunku, manau, suprasti, kodėl, pasibaigus turnyrui, Roma buvo geros nuotaikos... :)

Mes su bendraklubiu Virgiu, analizuodami turnyrinę lentelę, iš pradžių, laikas nuo laiko žvilgterėdavome ir į situaciją pagal amžiaus grupes. Galų gale nusprendėme, kad toks žvilgčiojimas, vykstant turnyrui, daug naudos neduoda, nes konkurentų mūsų amžiaus grupėse (tiek Virgio, tiek mano ), priešingai moterims, kurių buvo tik 8, yra ganėtinai daug (atitinkamai 19 ir 29), todėl tikėtis užimti aukštą vietą savo amžiaus grupėje, nepasiekus gero rezultato bendroje įskaitoje, neverta.

Virgis pirmajame ture sužaidė lygiosiomis ir buvo nepatenkintas tokiu rezultatu, nes varžovas nebuvo iš stipriųjų tarpo, tačiau sekančiuose 2 ratuose "atsigriebė" – abu varžovai partijų pabaigose, kur buvo galima pasiekti lygiąsias, suklydo ir jis iškovojo 2 pergales. Atrodė, kad šį kartą fortūna bus Virgiui palankesnė nei "greitosiose" šaškėse, kur jinai nusigręžė nuo jo paskutiniu lemiamu momentu.

Deja...
Sekančiuose ratuose varžovai panašių dovanų nebesuteikė, o paskutiniame rate Virgis (panašiai kaip kad aš Salou turnyre, Ispanijoje :)), norėdamas bet kuria kaina laimėti, "persistengė": sužaidė debiutinę stadiją nesėkmingai, po to pabandė varžovą "supainioti“, bet, kaip kad būna dažniausiai tokiais atvejais, buvo nubaustas ir partiją pralaimėjo.

Galutinis Virgio rezultatas šiame turnyre buvo: „ +1“, užimta 25 vieta bendroje įskaitoje. Mes su Virgiu tokiais atvejais pajuokaujame: "nei labai blogai, nei labai gerai...bet norisi daugiau ... :)".

Bus tęsinys....

Grįžtu prie savosios "istorijos".

Laimėjus turnyre dvi pirmas partijas, trečiajame ture teko susitikti su vienu iš turnyro favoritų, meistru iš Maskvos E.Gurkov. Šis žaidėjas pastoviai žaidžia tarptautiniuose turnyruose, daug kartų yra tapęs veteranų čempionatų prizininku, o prieš keletą metų - čempionu absoliučioje įskaitoje. Susidariau vaizdą, kad tai pozicinio stiliaus žaidėjas, kuris nemėgsta didelės rizikos ir stengiasi žaisti solidžiai...Matomai, ši mano varžovo charakteristika yra teisinga, nes pralošinėja jis retokai net ir stipresniuose turnyruose.

Prisiminęs visus ligšiol vykusius keturis mūsų tarpusavio susitikimus, kurie klostėsi palyginti ramiai ir visi baigėsi lygiosiomis, bei tai, kad paskutiniame mūsų susitikime, turnyro Salou metu, aš netgi turėjau persvarą ir lygiąsias "atidirbinėti" teko jam, partiją prieš Gurkovą pradėjau žaisti, kaip mėgsta sakyti šaškininkai , "be jokios autoritetų baimės". Tiesa, šį kartą susitikimas vyko jau kiek kitaip nei Salou ir man teko gintis. Partija vyko su mano priešininko iniciatyva, visa laimė, kad planą "kaip išlyginti žaidimą" radau gan nesunkiai ir šis mūsų, jau penktasis, tarpusavio susitikimas irgi baigėsi lygiosiomis.

Tai, kad aš, palyginti lengvai, "išsisukau" iš blogesnės padėties partijoje prieš Gurkovą , suteikė man, matomai, per daug optimizmo ir tikėjimo: "ai, jei ką, tai išsisuksiu ..."

Ir tai man greitai, jau 4 rate, "atsirūgo" (cha cha...). Žaidžiau šiame rate prieš olandą Van Der Stap ir buvau labai karingai nusiteikęs : "jokių prastinimų nedarysiu, laikysiu įtampą...". Taip nusiteikus, nenuostabu, kad partijos viduryje, kažkuriuo momentu aš sumąsčiau maždaug taip :
- Reikėtų, atrodo, žaisti štai taip. Bet ne, nežaisiu taip - žaidimas lyg ir supaprastėja; o štai šitaip bus ir šaškių daugiau , ir "lyg ir gerai pas mane...". Palauk, ar tikrai gerai? Ai, ką čia laukt, ką čia tikrint daug, jei ką- išsisuksiu...

Padarom dar po keletą ėjimų ir priartėjam prie padėties, kur "lyg ir gerai pas mane..." Stop...(cha cha...) Tik dabar pamatau, kad mano anksčiau sumąstytas žaidimo planas netinka –gresia nesudėtinga dviejų ėjimų kombinacija. Gaila. Labai gaila... Kur eiti? Na yra dar kiti trys ėjimai.
Čia -blogai poziciniu požiūriu, o kitur- dar blogiau žiūrisi.... Na ką gi, tada teks daryti tą trečiąjį ėjimą... Daug nemąstęs, paeinu... Katastrofa - pasirodo, šis ėjimas pats blogiausias, nes seka nesudėtingas paprastas smūgis, po kurio belieka pasiduoti . Po pralaimėtos partijos guodžiausi, kad minėtoje pozicijoje, kur aš bebūčiau kitur bepaėjęs, priešininkui tiksliai žaidžiant, vistiek būtų "ne pyragai", kad skirtumas tik tame, kad būtų likę tik kažkokie šansai, kad priešininkas irgi gali suklysti...


Yra posakis "už vieną muštą du nemuštus duoda...". Pritaikius tai, mano atveju situacijai prieš 5 turą, atrodė, jog turėjau būti jau "mokytas"...

Bet, turbūt, buvau dar "per mažai muštas" (cha cha...). Nors šį kartą mano priešininkas olandas R.Sloot ir nebuvo iš stipriųjų tarpo (bent jau man taip atrodė prieš partiją ,- cha cha...), bet, partijai įpusėjus ir mano priešininkui pasirinkus pasyvų žaidimo planą, aš , užmiršęs praeitame ture gautą pamoką, vėl užsimaniau daugiau nei objektyviai leido tikėtis ant lentos susidariusi padėtis.
Vietoj to, kad , pasikeitus šaškėmis, po to užimti centrą ir gauti nedidelę persvarą, nusprendžiau laikytis tos pačios "kvailos ir tiesmukiškos" 4 rate pasirinktos taktikos (kitų žodžių nelabai ir randu panašiam atvejui apibūdinti): "jokiu būdu pačiam nekeisti šaškių ...". To pasėkoje po keletos padarytų ėjimų padėtis "apsivertė"- keitimą vis tiek buvau priverstas atlikti, bet tai padaryta buvo jau per vėlai; mano pozicija, prieš kelis ėjimus dar buvusi "perspektyvi, su pranašumu" tapo "ras ar neras priešininkas laimėjimą". Visa laimė, kad priešininkas partijos pabaigą žaidė labai prastai ir man be vargo pavyko pasiekti lygiąsias.

6 rate žaidžiau prieš prancūzą G. Estebe. Šiam žaidėjui buvau pralaimėjęs "žaibe“. Tiesą sakant, jo žaidimas tada nepaliko didelio įspūdžio, nes, turėdamas gerą padėtį, aš pats, vaizdžiai tariant, "įmušiau įvartį į savo vartus", įvykdęs klaidingą kombinacinį smūgį. Nenuostabu, kad prieš šią partiją buvau nusiteikęs karingai. Viduryje partijos pavyko gauti pranašumą, po to varžovas nesugebėjo apsiginti ir partiją , mano nuomone, visai pelnytai, pavyko laimėti.

Įdomi detalė: žaidžiant Korbache iš eilės tris turnyrus ("greitąsias“, "žaibą“ ir pagrindinį) , su savo skriaudikais (kam buvau jau pralošęs), jei tik burtai suvesdavo žaisti antrąkart, man pavykdavo sužaisti sėkmingai. Kai tą pavyko padaryti kelis kartus, skaitytojai, turbūt, suprato, kad po to aš tik ir telaukiau, kad burtai mane suvestų žaisti su buvusiu skriaudiku...(cha cha...)


7-ojo rato partiją atėjau žaisti labai susikaupęs. Tam, matyt, įtakos turėjo tiek gautos 4 ir 5 turuose "pamokos“ (cha cha...), tiek ta aplinkybė, kad, stebint būsimo varžovo, meistro iš Olandijos M.Van Ballegooije, žaidimą iš šalies, susidariau įspūdį, kad tai pajėgus varžovas. Šį kartą žaidimą, progai esant, dar labiau užaštrinti jau nebereikėjo: man, pasirinkus principinį tęsinį, varžovas, vaizdžiai tariant, "į ugnį dar pats dapylė benzino..." Partija gavosi labai aštri, man pavyko ją laimėti. Gal ir gerai, kad tik po šios partijos aš sužinojau, kad mano buvęs varžovas yra gan aukštai vertinamas kaip debiutų žinovas, o jo vardu yra netgi pavadintas vienas iš teorinių debiutinių variantų. Priešingu atveju, spėju, kažin ar būčiau buvęs toks drąsus... :)

Likus dviems turams, išėjus į finišo tiesiąją, buvau surinkęs "+3" ir dalinausi bendroje įskaitoje 2-7 vietomis.

Buvo aišku, kad, nepralaimėjus paskutiniuose 2 turuose, užimsiu aukštą vietą.

Bet kokia tai bus vieta tiksliai, - buvo absoliučiai neaišku. Absoliučiai neaišku buvo man pačiam ir tai, kokią strategiją toliau pasirinkti: ar bandyti "lipti visom keturiom“, bandant laimėti dar nors vieną partiją, ar žaisti ramiai ir taip laukti savojo šanso...

Bus tęsinys...

Sužinojus 8-jo rato varžovą, kuriuo tapo išeivis iš buvusios TSRS, o dabar Vokietijos gyvenantis meistras I.Čartoritskij, klausimas, kokią strategiją pasirinkti , lyg ir išsisprendė savaime. Buvau tikras, kad minėtas žaidėjas, labai pasitikintis savimi, pats bandys žaisti aktyviai, norėdamas laimėti, todėl man pačiam "aštrinti žaidimą ir ieškoti nuotykių" tikrai neverta, - beliks tik priimti iššūkį.

Mano spėlionės pasitvirtino, nes jau debiute minėtas žaidėjas pasiūlė anaiptol ne ramų žaidimą. Gerbdamas varžovą (jis jau prieš turnyrą priklausė favoritams), mintyse aš netgi buvau patenkintas tokia eiga, galvodamas: "Na gerai, gerai... atakuok... Bet aš tau akmenuką užanty irgi turėsiu...".
Iki mitelšpilio įvykiai vystėsi maždaug taip: varžovas gavo iš pažiūros aktyvią poziciją, o pas mane nebuvo silpnų vietų ir, mano akimis žiūrint, "stovėjau gan tvirtai". Tuo metu aš mąsčiau maždaug taip: "Pulk, pulk ...o kai išsikvėpsi, tada pažiūrėsim..."

-----------------

Šiek tiek į šoną:
Bent jau man, žaidžiant šimtalangėmis, dažnai būna taip: turiu lyg ir neblogą poziciją, darau ėjimus, lyg ir klaidų nedarau, o žiūrėk,- po kurio laiko pozicija "persivertė" ir iš "malonios" tapo "nemalonia". Aišku, kad kažkur neteisingai sužaidžiau. Bet kur konkrečiai?

Juokas juokais, bet, man pasiskundus apie tai vienam iš žinomų stiprių didmeistrių, tas mane "nuramino": " Ko tu pergyveni? Ir man taip būna... ir ne tik man, bet ir kitiems ...".

Na jeigu ir pasaulio elitui taip būna, pamaniau aš tada, tai ko aš čia, iš tikrųjų, pergyvenu...(cha cha....)

---------------------------

Panašiai ( pritaikant anksčiau minėtą mano "persivertimo“ terminą) įvyko ir šioje partijoje.
Po kurio laiko man jau reikėjo apsipręsti, kurį variantą iš dviejų pasirinkti: 1. ar bandyti toliau palaikyti įtampą 2. ar poziciją šiek supaprastinti ir pereiti į gynybą.

Niekaip nenorėdamas susitaikyti su antruoju variantu, aš karštligiškai ieškojau, kaip reikėtų sužaisti. Prisiminus, kad lygiosios- tai dar ne taip ir blogai, o pralaimėjimas nubraukia visas iliuzijas kovoti dėl prizinės vietos, nusprendžiau šiek tiek supaprastinti poziciją ir pereiti į gynybą. Prisipažinsiu, dariau tą labai nenoriai, bet kituose variantuose, kuriuos bandžiau mintyse peržiūrėti, varžovo iniciatyva, kaip man pasirodė, "augo kaip ant mielių" ir ateityje galėjo tapti dar didesnė...Į klausimą, kas būtų įvykę, jei būčiau pasielgęs priešingai-t.y. pasirinkęs pirmąjį variantą, taip ir liko neatsakyta . O gal varžovas irgi būtų suklydęs?... Bet pasirinktas sprendimas, manyčiau, buvo teisingas. Išvengęs pakeliui dar kelių varžovo paspęstų pinklių, partijos pabaigą sužaidžiau tiksliai (bent jau man pačiam tada taip atrodė -cha cha...) ir partija baigėsi lygiosiomis.

Sužaidus lygiosiomis šiek tiek stresinės įtampos pareikalavusią partiją (kaip žinia, gintis niekada nėra malonu), mano šansai užimti prizinę vietą nesuprastėjo, nes visi lyderiai, kaip ir buvo tikėtasi, sužaidė tarpusavyje lygiosiomis. Tiesa, prie jų iš turnyrinės lentelės apačios prisijungė dar pora žaidėjų,laimėjusių šiame ture, bet didelės įtakos, turint omeny jų blogesnį koeficientą, turnyrinei padėčiai tai nedarė. Prieš paskutinį turą bendroje įskaitoje pirmaujantis E.Gurkovas turėjo "+4", aš su "+3" dalinausi 2-9 vietas.

Prieš paskutinį turą pradėjau svarstyti, su kokiu priešininku būtų parankiausiai žaisti. Pažvelgęs į galimų varžovų sąrašą, radau jame du mano „skriaudikus“ iš "greitųjų" ir "žaibo" turnyro. Turint omeny anksčiau minėtą šiame turnyre neblogą tendenciją sėkmingai žaisti su buvusiais "skriaudikais", skaitytojai, manau , nesunkiai atspėtų mano pasirinkimą . Ir būtų teisūs (cha cha...) Nusprendžiau, kad man labiausiai patiktų, jei paskutiniame rate žaisčiau su Vokietijos meistru Geisenblasu, nes buvau jam žioplai pralaimėjęs "žaibe", o revanšo, neslėpsiu, oi kaip norėjosi (cha cha...).

Bet kompiuterinė programa mano varžovu paskutiniajame rate parinko meistrą iš Prancūzijos G.Mostovojų. Žinant galutinį susitikimo rezultatą, sunku dabar pasakyti "ar laimei, ar nelaimei" buvo šis parinkimas ...
Juo sunkiau tai buvo padaryti (įvertinti tokio parinkimo pliusus ir minusus) man pačiam dar prieš susitikimą.

Svarsčiau:
žaidėjas patyręs (dalyvavo pretendentų turnyruose dar tais laikais, kai žaidė buvę pasaulio čempionai Andreiko, Seibrandsas )..-taigi minusas ;
iš kitos pusės, šiam žaidėjui jau virš 70m., už mane vyresnis- taigi pliusas.

Palauk.. O kaip reikalai šiuo konkrečiu atveju dėl tendencijos, lošiant su skriaudikais?
Žiūriu: aš jam pralaimėjau "greitosiose“ , - lyg ir pliusas (cha cha...)
bet atsirevanšavau per "žaibą",-lyg ir minusas (cha cha...).
Kaip bus trečią kartą?

Po tokių pasvarstymų galima būtų ironiškai pridurti:
Hmm.. Nė velnio neaišku... Sumuodamas tik pliusus ir minusus, vaikine, dar neišloši... Teks žaisti... (cha cha...)

Kad reikia žaisti ir "dirbti prie lentos" , o ne filosofuoti apskritai yra senai žinoma tiesa.
Ir tai dar kartą akivaizdžiai parodė (galima sakyti, ir įrodė- cha cha...) mano paskutinioji žaista partija šiame turnyre.

Pozicija, susidariusi ant lentos šioje partijoje, sužaidus debiutą, man patiko.
Besvarstydamas kaip toliau žaisti, pradėjau samprotauti: „Taip.. Viskas čia čiki-piki, viskas ok... Galiu žaisti štai taip,- pas mane, atrodo, gerai ... Galiu ir truputį kitaip- irgi neblogai... Palauk, o jei štai taip pabandžius ? Atrodo, ir čia gražiai mano pozicija žiūrisi... Tiesiog puiku – kaip norėsiu, taip ir galėsiu lošti...
Aš patenkintas sėdžiu ir grožiuosi savo pozicija, nedarydamas ėjimo. Laikas tuo metu slenka.... Po kiek laiko aš pagaliau atsibundu iš visų gražių savo svajonių, pamatęs, kad partijai skirto laiko liko ne taip jau ir daug. Ir kas iš to, kad „visur lyg ir gerai“,- ėjimus reikia daryti , renkantis konkretų planą ... O būtent konkretumo mano apmąstymuose šį kartą ir trūksta...(cha cha...)

Visa laimė, kad priešininkas, mano nuomone, pasirenka klaidingą tęsinį. „Na dabar aš jį turėčiau "dasmaugti“-tokia mintis po padaryto priešininko ėjimo įkyriai pradeda suktis mano galvoje.

Bet laiko vis mažiau, reikia skubėti. Valio, atrodo, suradau ... Ir iš tikrųjų, planas su laikina šaškės auka, kurį pasirinkau, buvo geras... Juo labiau, kad priešininkas, sprendžiant iš veido išraiškos, po pasirinkto tęsinio atrodė sutrikęs...

Ir štai šiuo lemiamu momentu man, vaizdžiai tariant, "susisuko smegenys". Matau, kad priešininkas yra pasiruošęs iškeisti mano aktyviąją šaškę, tuo metu aš atsilošiu savo paaukotą šaškę ir turėsiu iniciatyvą. O kas gi čia dabar? Netikėtai priešininkas pats atiduoda šaškę ir užpuola. Kažkaip šito tęsinio mintyse aš net nežiūrėjau... Dabar man jau norisi paeiti ir atiduoti tą šaškę kitame langelyje kirtimui - labai jau įspūdingai atrodys mano padėtis...Beje, taip ir reikėjo žaisti, bet šiuo momentu aš каžkodėl "sumąstau“, kad lyg ir per daug būsiu priaukojęs, juk būsiu jau be dviejų šaškių, todėl tiesiog palieku tą šaškę nukirtimui. Aš visai užmiršau, kad priešininkas pats irgi jau atidavė šaškę ir dabar šaškių jau yra po lygiai... Sunku šiuo atveju paaiškinti, kodėl aš mačiau skirtingą (cha cha ...) šaškių skaičių variantuose: a) numuša mano šaškę, man paėjus su ja b) numuša tą pačią šaškę, su ja nepaėjus. "Proto užtemimas" – turbūt, taip tinka apibūdinti mano mąstyseną šiuo konkrečiu atveju.

Padarau numatytąjį šaškės atsilošimą. Padėtis lyg ir nebloga. Bet mintimis grįžtu į padėtį dviem ėjimais atgal... Ir staiga suprantu, ką padariau... Aišku, kad suklydau... Juk galėjau įgyti lemiamą pesvarą...
Žiūriu į dabartinę padėtį lentoje ir matau: turiu, atrodo, "truputį geriau" o gal net ir to "truputį geriau" nebėra...

Apimtas emocijų, kad išleidau laimėjimą (juk ne juokai, pergalė suteikia 1-2 vietą bendroje įskaitoje), impulsyviai bandau "atgaivinti" (cha cha...) prarastą tašką. Pamatęs viename iš variantų galimą kombinacinį tęsinį,ant greitųjų,daug nemąstydamas, nusprendžiu taip ir sužaisti. Priešininkas ne tik kad nepakliūna į mano suregztas pinkles, bet staigiai, daug negalvojęs kišteli man šaškę mušimui.

O varge...tik dabar pamatau, kad atsitiko kaip toj patarlėj "nekask kitam duobės, nes pats į ją įkrisi..."
Po priešininko įvykdyto 3 šaškių pasikeitimo mano kairysis flangas lieka tuščias ... kvepia pralaimėjimu... Bandau ant greitųjų surasti kažką originalaus... bet matau, kad tokiu atveju priešininkui visai nebūtina kažko ypatingo ieškoti. Jis laimės, žaisdamas "be įmantrybių"...

Ką daryti? Laikas jau "spaudžia". Begalvojant ir beskaičiuojant, nušvinta mažytė viltis.
Matau, jei varžovas sužais trafaretiškai, padarysiu lygiąsias. Taip ir atsitinka. Varžovas, matydamas mano priartėjusį ceitnotą, sužaidžia skubotai-t.y. taip, kaip aš ir norėjau. Nepaisant kažkada turėtos persvaros ir neišnaudotų galimybių, beliko džiaugtis, kad padariau nors lygiąsias....

Pasibaigus šiai, dramatizmu pasižyminčiai partijai, išaiškėjo, kad bendrame 70 dalyvių turnyre galutinėje įskaitoje aš užėmiau 2-10 vietas (pagal koeficientą likau 6-as).

Rezultatas yra tikrai geras, bet, atsidūrus tokioje vietų dalinimosi kompanijoje, norėjosi būti dar aukščiau :). Iš kitos pusės, tai, kad savo amžiaus grupėje tarp 29 dalyvių tapau prizininku (antra vieta), rodo, kad šis turnyras, nepaisant visų peripetijų, buvo man sėkmingas.


Pabaigai su optimistine-jumoristine gaida :
--------------------------------------------------

Tiek į tarptautinius „100“ turnyrus, tiek į Europos „100“ veteranų čempionatus mes paprastai vykstame kartu bendraklubiu V.Žutautu.
Ir visada, kaip taisyklė, mūsų abiejų suminiai rezultatai iki šiol būdavo „+1“ arba „+2“.
Ir kiekvieną kartą būdavo vis tas pats. Galima sakyti, buvo kaip „užkerėta“ (cha cha... ).

Pagaliau šiemet, pirmą kartą, „pralaužėme ledus“ : suminis mūsų abiejų šio čempionato rezultatas yra „+4“ .

Važiuodami namo, juokavome, kad užkerėjimas nuimtas .
Tai gal atėjo laikas pereiti prie naujos, ką tik surinktos „+4“ normos ..?!
(mes abu, aišku, nesupyksim , jei bus ir daugiau –cha cha... ) .

Belieka tikėtis, kad taip ir bus....