Federacijos forume galima buvo perskaityti samprotavimus apie finalo sudėtį, bandant vardyti , kas jame galėtų žaisti. Šiuo atžvilgiu aš solidarizuojuos su Aleksejaus Domčevo nuomone, jog finalo sudėtis buvo normali ir paprieštarausiu kai kuriems skeptikams, skelbusiems savo nuomonę apie nestiprią, jų manymu, finalo sudėtį . Bandau tai daryti:

1. Š.m. Lietuvos „100“ finale žaidė 10 dalyvių.

Jame nebuvo „atsitiktinių“ dalyvių
---------------------------------------
( kas, beje, dažnai būna būdinga finalams ) ,nes žaidė visi tie, kas buvo iškovoję tam teisę :

5 - pagal praeito finalo rezultatus;
3 - pusfinalio nugalėtojai ;
2 - patekę iš Kulikausko memorialo, kuris oficialiai irgi buvo atrankiniu turnyru į finalą.

2. Šiuo metu Lietuvoje „100-ėse“ šaškėse yra 2 aiškūs lyderiai: E.Bužinskis ir A.Domčev .
Šiame čempionate abu minėti žaidėjai buvo apsisprendę dalyvauti.
-------------------------------------------------------------------------------

( Bet jau taip įvyko , kad E. Bužinskis jame žaisti atsisakė pačiu paskutiniu momentu, prieš pat čempionato atidarymą , būdamas turnyrinėje salėje...

Mano nuomone, tai buvo grynai emocinis protrūkis ,besiaiškinant prieš tai vykusiose diskusijose vidinius federacijos reikalus . Nors šiose diskusijose aš tebuvau stebėtoju , spėju, kad Edikas vėliau ,gal būt, gailėjosi tokio savo sprendimo... Aišku, nedalyvaujant vienam iš dviejų pagrindinių favoritų, čempionatas sportine prasme nukentėjo. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų (taigi, tame tarpe ir jis) turi teisę į laisvą apsisprendimą, ar dalyvauti čempionate .Todėl kažkurio žaidėjo atsisakymas finale žaisti nėra savaime kažkokia didelė blogybė. Blogai yra tai, kai šis sprendimas daromas ,vaizdžiai tariant, vadovaujantis emocijomis ir likus tik porai sekundžių iki starto.... )



3. "Seniai" (šiuo atveju jiems priskiriu ne tik save patį , bet ir tuos , kurie samprotavo apie silpną sudėtį-cha cha...) gan dažnai atsilieka nuo gyvenimo ritmo . Manau, kad kai kurie ekspertai ,teigdami , jog finalas silpnokas, būtent ir nepagavo to ritmo (cha cha...) Juk šiame čempionate žaidė net 3 jaunosios kartos atstovai ir nereikėtų užmiršti , kad gabesni jauni žaidėjai tobulėja ne metais, o mėnesiais...

Vertinti jauno žaidėjo dabartinį pajėgumą pagal tai, kaip jis žaidė prieš metus ,yra klaidinga.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------
(turiu omeny, pavyzdžiui, kad ir tokį žaidėją kaip Anri Plaksij )

Nesusilaikau nuo analogijos iš „64“ pasaulio : kažkada stebėjau „tada dar žalio “ A.Kybarto žaidimą ir to paties Kybarto žaidimą , praėjus metams... Skyrėsi kaip diena ir naktis...

4. "Dūsavimai" ir samprotavimai , kad kažkas iš kažkada gerai žaidusių anksčiau dabar nežaidė šiame finale, todėl reikėjo daryti "šveicarišką" sistemą , man atrodo truputėlį juokingi ir neargumentuoti. Kodėl ?

a) Yra patarlė: mirusių nebeprikelsi....

Kam ten kalbėti apie J.Jankūną, Berčį ir kt ?. Gi jų senai, ne tik kad prie šaškių lentos, bet aplamai Lietuvoje niekas nebemato...

b) Žaidėjai, kalbėdami apie „64“ šaškes , pareiškia:

Lietuvos finalai turi vykti tik ratų sistema , nes tai objektyviausia sistema (ir tikrai su tuo sunku ginčytis...) .
Bet čia pat , tie patys žaidėjai, kalbėdami apie "100" šaškes , prisijungę prie kitų šio pasiūlymo iniciatorių , siūlo "100" finalą daryti šveicariška sistema. Logiką bei objektyvumą tokiuose samprotavimuose tikrai sunku rasti ...
Akivaizdu,kad siūloma tai , kas asmeniškai naudinga :
ten , kur esu stiprus – finalas ratų sistema ir jokiu būdu ne kitaip;
ten, kur nesu toks stiprus,- finalas šveicariška sistema (o kaipgi kitaip , nes priešingu atveju į finalą dar galiu ir nepatekti- cha cha...)

c) siūlant finalą vykdyti šveicariška sistema , prisidengiama norais didinti masiškumą ir panašiai.

Bet, atleiskit, kas trukdo visiems tokiems norintiems žaisti, žaisti pusfinaly arba Kulikausko memoriale ?!

Beje, padarius finalą šveicariška sistema,kaip kad bandoma siūlyti, mes "palaidosim" pusfinalį ,-taigi, sumažinsim "100" varžybų skaičių ,kurių ir taip yra mažai... O ir kaip čia neatkreipti dėmesį dar ir į tai, jog būtent atranka į finalą "pagyvino" Kulikausko memorialą, nes priešingu atveju dalyvių skaičius jame būtų buvęs ženkliai mažesnis.. .
Taigi, gali taip gautis,kad , perėjus prie finalo šveicariška sistema, mes iš dabar turimų Lietuvoje praktiškai tik 3 asmeninių varžybų metuose (pusfinalis, finalas, Kulikausko memorialas,-juk nelabai kas daugiau ir yra..) ir teturėsim vieną finalą (cha cha...)


Mano asmeninė nuomonė: panašūs siūlymai kvepia tik demagogija ir asmeniniu suinteresuotumu (kad galima būtų be atrankinių ,kada nori, sužaisti finale ir pan. ) , bet ne rūpinimuosi "100" šaškių masiškumu ir populiarumu.

Todėl pilnai pritariu A. Domčevo nuomonei :

Visus Lietuvos finalus, tiek „64“ , tiek ir „100“ , turi būti stengiamasi vykdyti ratų sistema.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------
(blogiausiu atveju, ryšium su finansinėm problemom - bent jau tuos, iš kurių vyksta atranka į pasaulio ,Europos čempionatus )



5. Pabūsiu šiek tiek kategoriškas ir nepabijosiu pareikšti dar vienos savo nuomonės -teiginio:


Jei žaidėjas nebuvo savo "geriausiais metais" lyderiu Lietuvos mastu ir aktyviai paskutiniu
------------------------------------------------------------------------------------------------------------
metu nežaidžia , tai finalo sudėties ( kuriame žaidžia ne šiaip sau susirinkę, bet patekusieji iš
------------------------------------------------------------------------------------------------------------
atrankinių varžybų ) jis kažkuo ypatingai nesustiprins .
--------------------------------------------------------------------------

Prie šio suformuluoto teiginio dadursiu :

a) Iš tokių, nežaidusių finale, žaidėjų , kurie savo laiku 100-ėse buvo lyderiai Lietuvos mastu ir dar galėtų bei norėtų šiandien žaisti , aš teprisiminiau S. Smaidrį ir A. Prusakovą .Būtent tokiems žaidėjams , manyčiau, ir gali būti skiriamos vietos finale federacijos nuožiūra. Deja, jie patys pretenzijų žaisti finale šiuo momentu nerodo.

O kas liečia kitus , taip vadinamus gerus žaidėjus, tai, nors niekas jų ir nežada nuvertinti, galiu pasakyti : kai jie pradės vėl aktyviai žaisti ,-t.y. sužais atrankinėse, išsikovos teisę arba parems federaciją finansiškai , tada ir šneka bei vertinimai apie jų galimą žaidimą finale bus kitokie .

b) Iš kitos pusės, ,kaip jau minėjau, šiame finale "atsitiktinių" žaidėjų nebuvo.

Sudėję a) ir b) punktus, skaitytojai atatinkamą išvadą pagal mano teiginį pasidarys nesunkiai patys...



PABAIGAI šia tema:

Šiaip tai turnyro stiprumą dažnai parodo ne tik nugalėtojų pavardės, bet ir kas tokie yra turnyro "paskutiniai" . Š.m. (kai kurių "ekspertų" vertinimu silpname) finale V. Volosionkinas užėmė 9-tą vietą ,-t.y. liko priešpaskutiniu.

Siūlyčiau minėtiems ekspertams (pagal reiškiamą nuomonę , matomai, save priskiriančių prie tų, kurie sustiprintų finalą ) pabandyti išlošti mačą su šio finalo autsaideriu . Aš kažkaip neužtikrintas, kad šio finalo vieną iš autsaiderių (V.Volosionkiną) jie lengvai "nukaltų" (cha-cha...)

------------------------------------------------------------------------------------------------------
Bus tęsinys....

O dabar trumpai apie turnyro dalyvius
------------------------------------------------

Atsisakius paskutiniu momentu čempionate dalyvauti E. Bužinskiui, atspėti būsimą nugalėtoju buvo nesunku . Tiems, kas bent kiek daugiau domisi 100-ėmis šaškėmis, buvo aišku, kad čempionu greičiausiai taps A.Domčev. Taip ir įvyko. Tačiau, palyginus su praeitais metais, kai Aleksejus čempiono titulą iškovojo , nesutikęs praktiškai jokios konkurencijos ir tiesiog „nušlavė varžovus“ , šiais metais kovoje dėl pirmos vietos Aleksejus susilaukė
konkurencijos iš V. Kudriavcevo. Tiesa, ji nebuvo ypatingai didelė....
Nepaisant to, jog grynai statistiniu požiūriu pernykštis Aleksejaus rezultatas buvo ženkliai geresnis, man asmeniškai čempiono žaidimas šiais metais paliko profesionalumo požiūriu netgi didesnį įspūdį nei pernai,nes šį kartą Aleksejus žaidė lengviau ir laisviau . Tą rodo faktas, kad šiame čempionate , priešingai nei praėjusiame, jis visai neturėjo ceitnotų ...

Maloniai nustebino Valerijus Kudriavcevas. Jis gan užtikrintai užėmė antrąją vietą. Neveltui juokaujama: norint gerai išmokti žaisti, pirmiausiai reikia bent jau žaisti (cha cha...) . Šią frazę pilnai galima pritaikyti ir Valerijui.
Jo pavyzdys dar kartą patvirtino žinomą tiesą : geriausias būdas pagerinti savo žaidimą yra pastovus ir dažnas dalyvavimas įvairiose varžybose .

Vaidas Stasytis savo planuotą prizinę vietą "pasiėmė". Vien tik dėl šio fakto Vaidui būti nepatenkintu savo žaidimu , manau , nėra reikalo... Šiaip tai Vaido žaidimas prieš kokį penketą metų man buvo įdomesnis, nes jo partijose gaudavosi daug įdomių pozicijų. Paskutiniais metais, mano akimis žiūrint, Vaido žaidimas tapo solidesnis , akademiškesnis, jis pats dabar rečiau pralošinėja, bet man , kaip žiūrovui, ankstesnis jo žaidimas buvo įdomesnis . Bet ką darysi,- visi mes su amžiumi daromės labiau praktiškesni( cha cha...) .

Anri Plaksij galima priskirti prie tų jaunų žaidėjų, kurie daro sparčią pažangą. Nors šiame čempionate užimti aukštą 4 vietą jam ,sakyčiau , padėjo ir sėkmės faktorius ( kiti konkurentai, vaizdžiai tariant, "patys išsikasė sau duobę"), tačiau ateity, jei Anri ir toliau tokiu tempu tobulės, jis tas aukštas vietas vietas , manau, užiminės ir be minėtų sėkmės faktorių.

Mariaus Šidlos žaidimas , kaip jau tapo įprasta, yra gana banguojantis..Šalia tikrai neblogai sužaistų partijų , jis ne taip retai pridaro ir "liapsusų". Manau, tik nuo paties Mariaus ir priklauso, ar kops jis į viršų... ( potencines galimybes tam jis tikrai turi). O šiaip, kas liečia būtent šį turnyrą , turint omeny jo visą eigą, Marius savo užimta 5-ta vieta, kuri leidžia kitais metais , nedalyvaujant atrankinėse varžybose , žaisti finale, turėtų būti patenkintas.

A.Tunkevič, kurį ,beje, ir aš ,ir daugelis kitų žaidėjų, buvom iš anksto įrašę į autsaiderius,pasirodė "irgi ne iš kelmo spirtas". Jau vien už pravestą kombinacinį smūgį partijoje su A.Plaksij jauniausias čempionato žaidėjas nusipelno teigiamo savo žaidimo įvertinimo ...

J. Danilevičiaus žaidimas man praeitame čempionate paliko geresnį įspūdį. Belieka tik spėlioti ,ar nepadarė „meškos paslaugą” Jono žaidimui prie "100" lentos jo aktyvus dalyvavimas paskutiniu metu varžybose prie mažos lentos.
(Aš pats iš savo praktikos patyriau, kad , grįžus į savo įprastinę šaškių rūšį , iškyla savotiškų problemų –cha cha...)

Jei reikėtų rinkti didžiausius čempionato "nevykėlius", tai prie jų priskirčiau V. Volosionkiną ir save patį.
Viktoras du kartus pralošė , pakliuvęs ant vieno ėjimo kombinacijos, kartą pralošė dviem ėjimais;
aš du kartus "sugebėjau" pralaimėt dviem ėjimais (tame tarpe , "mušdamas pats į savo vartus").

Nors galutinėje turnyrinėje lentelėje abu "nevykėliai" vienas šalia kito (aš –aštuntas,Viktoras – devintas), tačiau kiekvieno iš jų "turnyrinė istorija" skiriasi :

a) Viktoras turnyrą pradėjo kaip vienas iš favoritų. Turint omeny jo labai sėkmingą žaidimą Kulikausko memoriale ( užimta 1 vieta , o ir pats žaidimas buvo neblogo lygio) bei neblogą pasirodymą Europos žaibe (nors finalą ir nepakliūta, tačiau užtikrintai laimėta antroji finalinė grupė ) ,Viktoras , aišku, tikėjosi ir šiame čempionate užimti prizinę vietą , o , sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, gal net ir dėl 1 vietos pakovoti. Tačiau turnyro startas jam buvo nesėkmingas ( 1 ture, turint visą partiją pozicinį pranašumą, partijos pabaigoje "žiopteltas" prieš Marių 2 ėjimų smūgelis; 2 ture ,žaidžiant ne prieš prieš favoritus ,tik lygios ) ir tapo aišku, kad geriausiu atveju tegalima svajoti apie trečią vietą. Tačiau tuo nesėkmės nesibaigė: į rytinį turo susitikimą su V.Kudriavcevu Viktoras atvyko po kažkokio atšvęsto baliuko ir to pasekmės greit pasireiškė: žiopteltas 1 ėjimo smūgis. Aišku, po tokių nokdaunų Viktoras likusį turnyrą, kaip jis pats sakė, tik "dažaidinėjo"...

b) aš pats , priešingai Viktorui, prie išankstinių favoritų nepriklausiau . Įvertindamas savo amžių, bandžiau taupyti jėgas ir tas gan sėkmingai kurį laiką man sekėsi . Po penkių turų buvau tvirtai 4 vietoje . Turėjau tuo momentu +1, neišnaudojęs tame tarpe puikių šansų pasiekti pergalę prieš Marių Šidlą. Atrodė, kad praeito čempionato pamokos nepraėjo veltui : ceitnotuose nebesėdėjau, blogų pozicijų taipogi neturėjau. Įvertinęs turnyrinę situaciją, (prieš akis dar laukė 2 susitikimai su tuo metu buvusiais autsaideriais Gecevičiumi ir Tunkevič ), nusprendžiau, kad reikėtų bandyti užimti prizinę vietą, - tereikia laimėti bent vieną susitikimą (dar geriau abu) prieš vadinamuosius autsaiderius .

Tačiau realybė visada skiriasi nuo svajonių (cha cha...). Būtent su Gecevičium , norėdamas nesupaprastint žaidimo , aš pirmą kartą šiame turnyre "nusižaidžiau" poziciškai .
Supratęs, kad, varžovui normaliai žaidžiant, galiu "gaut į skudurus" , pasiūliau Kęstui lygiąsias. Šis po gan ilgų dvejonių jas priėmė ( kaip ne kaip, bet Kęstą tuo metu slėgė jo "pririnktų nulių kolekcija" ir ją dar padidinti , matyt, jam irgi nesinorėjo-cha cha... ) .

Tokiu būdu, iš dviejų mano numatytų aukų beliko viena- Tunkevič. Partija su jaunuoju varžovu susiklostė sėkmingai , turėjau visą laiką iniciatyvą ir 90 proc. buvau įsitikinęs , kad išlošiu. (ir iš kur toks optimizmas ? !- cha cha…) . Gal nuo to didelio džiūgavimo dėl galutinio partijos rezultato ir bepriartėjančios išsvajotos prizinės vietos man ir "pasivaideno", kad, paaukojęs šaškę ir užpuolęs, aš staigiai išlošiu (mintyse skaičiuodamas kažkodėl nuėmiau visas tris šaškes nuo lentos , o ne dvi , kaip kad iš tikrųjų buvo.). Pro pravestos savo noru (cha cha…) aukos pats likau be šaškės. Aišku, buvo labai apmaudu, nes pozicija buvo tikrai perspektyvi , tik nereikėjo "pačiam į savo vartus mušti įvartį" . Pralošęs šią partiją , aš jau "buvau ne savame kailyje" ir , paveiktas emocijų, likusias 2 partijas tiesiog "dažaidinėjau" (o kaipgi,- išvajota prizinė vieta dingo kaip miražas -…cha cha… –taigi, pasidarė jau nebeįdomu... ) , ko pasėkoje žioptelėjau V. Kudriavcevui 2 ėjimų smūgelį … Taip ir likau aš galų gale prie "sukiužusios geldos" ,- kaip žvejys toj pasakoj apie auksinę žuvelę (cha cha…)


Kęstas Gecevičius liko tuo , kuriam atiteko 10-oji vieta. Kęstą bandysiu paguosti, primindamas , kad kaip besiklostytų turnyras ir kaip gerai visi jo dalyviai beloštų, kažkas vistiek turi likt tuo 10-uoju . Gal dar daugiau jam nuotaiką pataisysiu, jei priminsiu, kad ne taip jau senai , Lietuvos “100” finale tuo 10 –uoju buvo A.Kybartas ( Kęstai , ne tokia jau bloga kompanija - cha cha…)