2011m. respublikos asmeninių pirmenybių 12 žaidėjų finale prie „64“ lentos (pagal šiuolaikinių šaškių versiją) mūsų klubui atstovavo net trys žaidėjai : Žilvinas Mieldažys ,Virgilijus Žutautas ir Aleksej Domčev. Pasibaigus varžyboms, buvo tikimasi, kad minėti žaidėjai pasidalins savo įspūdžiais apie dalyvavimą finale šioje svetainėje. Vėliau Žilvinas, kaip labai nesėkmingai žaidęs šiame turnyre , nuo šios prievolės geranoriškai buvo atleistas (negi „ pilsi druską ant žaizdos“ žmogui dar kartą - cha cha...)

O iš Virgio ir Aleksejaus klubas išgavo pažadus, kad jie, kaip tiesioginiai tų įvykių dalyviai, pasidalins savo įspūdžiais .Apie tai aš šios svetainės lankytojus ir informavau...

Tačiau pažadai dažnai pažadais ir telieka ...Ir jei Virgis greitai ir savalaikiai savo pažadą ištęsėjo, tai iš Aleksejaus pažado tęsėjimo taip ir nesulaukėm... Beliko nors dalinai bandyti pataisyti padėtį , pateikiant įspūdžius apie šias varžybas , deja, jau tik iš žiūrovo, gan akylai stebėjusio jas, pozicijų ...
Aišku , geriausia rašyti savo įspūdžius, kol aistros dar nenurimo, kol viską gerai atsimeni, nes daug kas po to užsimiršta...Galiu tik pasiteisint, kad , turint klube net tris tiesioginių įvykių dalyvius, to tikrai nesiruošiau daryti. (Šiaip tai čia pamoka ateičiai ir man pačiam: klubo vardu skelbti tai, ką tik žada padaryti kiti , yra „pavojinga“ -cha cha...)
--------------------------------------------------------------------------------
Nekomentuosiu turnyro dalyvių sužaistų partijų (tą, manau, jie patys gali atlikt geriau už mane )....Noriu tik trumpai paminėti kai kuriuos šio čempionato bruožus,kurie "krito man į akį":

1. Kaip pamename, praeitų metų finalas sukėlė gan didelį susidomėjimą žaidžiančiųjų tarpe .Tam nemažą įtaką turėjo naujoji čempionato vykdymo sistema ( pirmąkart čempionatas buvo vykdomas pagal šiuolaikinių šaškių versiją ) bei stipri finalo dalyvių sudėtis.

Galima tik pasidžiaugti , jog š.m. šis susidomėjimas nesumažėjo , o pati finalo sudėtis , mano akimis žiūrint , buvo dar stipresnė : didmeistrių ketvertukas išliko, bet žymiai sustiprėjo taip vadinamoji "vidurinioji grandis" , kurią papildė V.Žutautas ir V. Aleknavičius. (Priminsiu, jog Virgis praeitais metais iš viso nedalyvavo atrankoje, o Vilius nežaidė finale dėl mokslo reikalų...)

2. Dar prieš čempionato pradžią aš R.Šidlauskienei (šių varžybų Vyr. Teisėjai) pareiškiau, kad šis čempionatas turėtų būti įdomesnis,
nes du vadinamieji "vidutiniokai" (Virgis ir Vilius) bent vieną „didmeistrių skalpą tai nuims ", o šiaip tai aš linkęs lažintis, kad jų bus net du .. Roma į šias mano prognozes reagavo gan santūriai ir skeptiškai... Gi realybė pranoko net ir mano paties lūkesčius: Virgis su Vilium iš 8 susitikimų prieš didmeistrius sugebėjo laimėti net tris susitikimus, pralaimėjo 2 ir bendroje sumoje tokiu būdu laimėjo (!) savo mačą prieš juos .

3. Bandysiu paaiškinti, kuo buvo paremtos mano prognozės.

Taip, šiai dienai didmeistrių ketvertukas savo žaidimo klase yra aukščiau. Bet..
Tiek Virgis, tiek Vilius, giliu mano įsitikinimu, nėra tie žaidėjai, kurie , žaisdami su bet kokiu (net ir stipriausiu )varžovu , svajoja tik apie lygiąsias . Todėl prognozę apie būsimus didmeistrių skalpus aš grindžiau taip:
norėdami būtinai laimėti , didmeistriai tikriausiai „persistengs“ . Kodėl ? Todėl kad :
konkurencija dėl „vietos po saule“ tai bus nori-nenori: čempiono titulas –tik vienas, prizinių vietų -trys , o didmeistrių- tai 4 ;
praeitame čempionate nesulaukę jokio pasipriešinimo , jie to tikėsis ir dabar...
Ir apsiriks, nes Virgis su Vilium – ne tie žaidėjai, kurie , turėdami šansą laimėti, skubės daryti lygiąsias ( cha cha... ).
Ir pasakiau Romai : taip, praeito čempionato vaizdelį, kai, žaidžiant prieš didmeistrius , iš baimės būdavo bandoma prastinti padėtį, net turint geresnę poziciją , aš jau mačiau ...tas tiesa... Tačiau šiais metais vaizdelis turėtų pasikeisti ... Šios mano prognozės (ir net su kaupu ) pasitvirtino ...

4. Praeitame čempionate didmeistrių ketvertukas čempionato eigoje „gyveno labai komfortiškai“ : tada neatsirado nei vieno , kuris būtų išdrįsęs „mesti jiems pirštinę“ . Užtenka paminėti tą faktą, kad praeitame čempionate daugiausiai surinkusio dalyvio (Mieldažio) taškų prieš šį ketvertuką rezultatas buvo 2 lygiosios ir 2 pralaimėjimai .Ir tas rezultatas kitų dalyvių rezultatų fone atrodė netgi kaip pasiekimas... Gal todėl praeitame čempionate ,žaisdami tarpusavyje, didmeistriai "nepersistengė" ir darydavo taip vadinamas "didmeistriškas" lygiąsias (išimtim tada tapo tik 2 paskutiniai turai, kai, norint pavyti nutolusį Domčevą, tapo aišku ,kad Kybartui ir Norvaišui lygių surašymas su juo nieko nebeduoda ..).

Šiame čempionate , kai tik atsirado bent vienas "didmeistrių ramybės drumztėjas" (juo tapo Žutautas, laimėjęs prieš Domčevą,o vėliau ir Aleknavičius..) ,"komfortiškas" didmeistrių gyvenimas iškart baigėsi ir čempionatas pagyvėjo, nes prasidėjo grandininė reakcija: Domčevui, ne tik kad nepasiėmus "planuotos" pergalės prieš Žutautą, bet netgi jam pralaimėjus, beliko bandyti atsigriebti prieš kažką ,-tą jis sėkmingai ir padarė, išlošęs susitikimą prieš Smaidrį, šis savo ruožtu jau buvo priverstas kautis su Kybartu ir t.t. .. Vienu žodžiu, praktiškai iš karto baigėsi visos "didmeistriškos" lygiosios ir nuo to čempionatas tapo tik įdomesnis...

5. Yra tokie posakiai: "Valdžia žmogų gadina..."; "valdžia perdaug dažnai jaučiasi teisi... ". Pritaikius tai šaškėms, galima būtų pasakyti: nepatinka ir , tur būt, nepatiks didmeistriams, kai nėra liaupsinamas jų žaidimas... Bet taip ir norisi paklausti: o kam patinka kritika (net jei ji ir teisinga ) ? ( man tai irgi nelabai ... cha cha... ) .

6. Mano subjektyvi nuomonė , lyginant favoritų žaidimą praeitam ir šiame čempionatuose, būtų tokia (jinai gali būti ir klaidinga, nes ją susidariau grynai iš išorinės pusės, visai nenagrinėjęs ir nežiūrėjęs pačių partijų...):

"pasitempė" S.Smaidrys (atrodė , kad Sigitas šiame čempionate turi daugiau energijos nei pernai.. ) ,
"nuleido gazą" A.Domčev (spėju, kad pralaimėjimas varžybų starte bendraklubiui psichologiškai paveikė Aleksejų..) ,
Kybartas su Norvaišu buvo abiejuose čempionatuose "maždaug tos pačios kondicijos".

Pabaigai:

a) 4 čempionate žaidusių mūsų didmeistrių žaidimo klasė yra aukšta ir ,mano nuomone, reikalui esant , Lietuva turėtų tikrai stiprią rinktinę prie „64“ lentos pagal šiuolaikinių šaškių versiją . Tur būt, nepavyktų "įkast rusams" , bet kitiems varžovams būtų nelengva... Išskyrus Rusiją, mūsų rinktinė, žaidžiant ant 4 lentų , manau, turėtų realias galimybes "duot į kaulus" bet kuriai šaliai (Latvija, Baltarusija, Moldavija,Estija, Azerbaidžanas ir t.t.) . Kaip lygūs su lygiais, tur būt, galėtų pakovoti net ir su tokia „šaškininkiška“ valstybe kaip Ukraina. Ir tas džiugina...

b) Gal kiek prastesni reikalai yra pas mus su tolimesniu ešelonu, nes vistik "skraidančios" šaškės Lietuvoje dar nėra populiarios, varžybų labai mažai ... Atotrūkis meistriškumo atžvilgiu tarp žaidžiančiųjų finale ir likusiųjų jau dabar yra , o ateityje jis , manau, dar labiau didės...

c) Mano giliu įsitikinimu, gerai žaisti pagal „skraidančiųjų“ šaškių versiją tegali tik tie, kas dažnai žaidžia būtent tokiose varžybose...

Mažai šansų čia žaisti „labai gerai“ beturi vyresnio amžiaus (virš 60 m.) žaidėjai ..

Norint gerai žaisti ,būtina įgyti ir praktikos, ir bent minimalų kartų skaičių atžaisti jose naudojamus debiutus... Ir tai reikia daryti laiku, o ne tada , kai , vaizdžiai tariant, "jau smėlis iš galvos byra" ...

Todėl ir save, kaip bebūtų gaila, kažkuria prasme "nurašau".. Iš kitos pusės, varžovams tikėtis, kad aš žaisiu visai be ambicijų, irgi nepatariu (cha cha... ) . Netgi priešingai: ambicijos, įvertinant galimybes, gali būti aiškiai per didelės (cha cha... )

Žadėjęs Vaidui parašyti savo įspūdžius apie Lietuvos finalą "64", aš iš karto perspėjau, kad tai nebus greitai. Tam yra daug priežasčių, į kurias aš nebenoriu per daug gilintis. Trumpai tai galima apibendrinti - pastovi laiko stoka ir dažnas nebuvimas Lietuvoje bei sunkumai, rašant negimtąja lietuvių kalba. Taip, skaityti viską iš karto po įvykio, kol neatšalo aistros, yra įdomiau, bet, bet, bet – ne viskas gyvenime būna, kaip mums norisi.

Bet pažadus tęsiu, nepaisant Vaido ironijos. Nors galvoju, kad skaityti apie tai nėra labai įdomu. Kiekvienas mąstantis ir pats supranta situaciją su "64" skraidančiomis šaškėmis Lietuvoje, žaidėjų lygį šiame žaidime ir t.t. Todėl su protingu veidu pranešinėti "nuvalkiotas mintis" man atrodo šiek tiek naivoka, dėl to iš karto atsiprašau skaitytojų.

Taigi - Lietuvos "64" skraidančių šaškių finalas. Prieš prasidedant varžyboms, man (ir bet kam, cha-cha...) buvo aišku, kad pirmas keturias vietas užims didmeistrių ketvertukas, penktą ir šeštą - Žutautas ir Aleknavičius (arba Aleknavičius ir Žutautas, cha-cha...), o sekančios vietos - loterija (bet tai praktiškai ir nebeaktualu). Kodėl taip, o ne kitaip? O štai kodėl. Didmeistriai paprasčiausiai geriau žaidžia. Supranta žaidimą, moka skaičiuoti, turi žinias. Žutautas ir Aleknavičius yra, mano nuomone, du Lietuvos žaidėjai, kurie tikrai verti meistro vardo (iš žaidusių šiemet finale). Visi kiti meistrai yra, atleiskite, popieriniai. Ir nesvarbūs jų reitingai ir t.t. Prie lentos viskas aišku.

Dabar apie savo žaidimą finale. Buvau labai pavargęs po įtempto sezono (nuo rugsėjo iki vasario) Olandijos "100" klubiniame čempionate. Dėl to, dėja, taip ir nepavyko nors trumpam prisėsti prie "64" lentos, atgaivinti žinias ir t.t. Pilnai suvokiau, kad su tokiu neprofesionaliu priėjimu prie "64" finalo sunku tikėtis aukšto rezultato. Bet pakeisti nieko nebuvo įmanoma, turėjau įsipareigojimus prieš olandų klubą.

Net į "64" finalą atskridau iš Olandijos varžybų pradžios dieną. Tai yra antradienį 11 valandą nusileidau Karmėlavos aerouoste, o jau 17 valandą atsisėdau žaisti labai atsakingą mačą su Virgilijumi. Nepasakysiu, kad žaidžiau blogai, bet tikrai įtakojo nuovargis ir dėl to nuo mano žaidimo dvelkė paviršutiniškumu. Bausmės neprireikė laukti - antroje partijoje pražiūrėjau pagrindiniame variante šaškės auką, o kai prieš porą ėjimų ją pamačiau, pakeisti jau nieko nebuvo galima - kaip dažnai būna "64" šaškėse, visi nukrypimai į šonus jau irgi nebegelbėjo. Po šito pralošimo man tapo aišku, kad finalas man praktiškai baigėsi (nes domino mane tik pirma vieta). Dėl to nusiraminau ir pradėjau žaisti, visiškai nekreipiant dėmesio į turnyrinę situaciją, savo žaidimo kokybę ir t.t. Ir kaip dažnai būna tokiose situacijose – taškai kaip riešutai (cha-cha...) pradėjo patys kristi į maįšą. Antrame rate Žilvinas pralaimėjo man pakankamai nesudėtingą ir nesunkiai skaičiuojamą poziciją antroje partijoje. Trečiame rate ištraukėme "iškreiptą" debiutą su Sandra. Pirmoje partijoje laimėjau už geresnę spalvą, antroje, nepaskaičiavus nei vieno varianto, padariau lygias. Po partijos paaiškėjo, kad Sandra matė žymiai daugiau už mane... Po šito išlošimo supratau, kad Fortuna dar manęs nepamiršo, reikia įdėti savo pastangų ir gal, gal, gal... Ketvirtame rate su Aleksejumi žaidžiau susikaupęs ir tai davė vaisių - pirmoje partijoje laimėjau gražiai ir užtikrintai, antroje kontroliavau situaciją nuo pirmo iki paskutinio ėjimo ir baigiau lygiom. Penktame rate teko žaisti su Viliumi. Supratau, kad laimėjimas gali visiškai pataisyti turnyrinę situaciją ir...vėl psichologiškai perdegiau. Partijų lemiamuose momentuose dariau klaidas savo skaičiavimuose ir pozicijos įvertinime, todėl abiejų partijų pabaigose buvau priverstas pats ieškoti lygių, kas pavyko. Dar nevisiškai atsigavęs po šio fiasko žaidžiau šeštame rate su Domantu. Pirmoje partijoje padariau tokį ėjimą, kad priešininkas galėjo paprasčiausiai forsuotai laimėti šaškę. Mano laimei, jis pasitikėjo autoritetu, o antroje aš, išnaudojęs jo klaidas dėl skubumo, laimėjau. Septintame rate manęs laukė Edgaras, su kuriuo aš pirmos partijos metu didesnę laiko dalį paskyriau samprotavimui prie kokio debiuto suvedinėti mums papuolusius burtus - prie "Kuolo" ar "Įstrižinio". Pasirinkau "Įstrižinį" ir atspėjau, Edgaras pridarė klaidų ir greitai pralošė. Antroje jis suvedė prie "Kuolo" ir...pasiūlė lygias. Aš, aišku, sutikau. Ir štai atėjo turnyro lemiamas momentas - trys ratai iš eilės partijos su kitais didmeistriais. Pirmą kartą po pralošimo pirmame rate, pažiūrėjęs į turnyrinę lentelę, savo nuostabai aptikau, kad bent vienas išlošimas prieš "trijų galvų slibiną" duoda antrą ar trečią vietą, o du išlošimai duoda minimum mačą dėl pirmos vietos, o greičiausiai švarų pirmą. Taigi, buvo galima tikėtis, ištraukus gerus debiutus (šiuo atveju geras tai yra "iškreiptas" debiutas), bandyti pagaudyti žuvytę drumstame vandenyje. Ir aštuntame rate su Sigitu tai pavyko. Debiutas papuolė tinkamas - ab4 bc5, ba5 cb4, ed4 fg5 ir šiaip-netaip atsimušęs už baltus pirmoje partijoje, aš laimėjau antroje. Devintame rate su Andriumi debiutas, priešingai, papuolė blankus. Vienoje partijoje truputį spaudė vienas, kitoje kitas, bet tokiame lygyje normalus tokio debiuto rezultatas yra lygios, kas ir buvo užfiksuota abiejose partijose. Ir štai atėjo paskutinė varžybų diena. Ryte, dešimtame rate, reikėjo žaisti su Arūnu. Pažiūrėjęs į turnyrinę situaciją, įvertinau, kad lygiųjų atveju greičiausiai padalinsiu antrą-trečią vietas, o jei įvyks stebuklas ir Andrius nelaimės paskutiniame rate prieš Edgarą (tarp kitko taip ir įvyko) tai net padalinsiu pirmą-trečią vietas. Nusprendžiau, kad pirmiausia pažiūrėsiu į debiutą ir jeigu jis papuls sausas, tai aš "nebekryžiuosiu iečių". Bet ištraukus debiutą, jis man pasirodė patraukliu iš žaidybinės pusės (svarbiausia už abi spalvas) ir aš puoliau į kovą. Noras laimėti visiškai nesiderino su mano žiniomis apie šį debiutą. Priešingai, Arūnas šitą kortelę žinojo mintinai. Bet svarbiausia, kad aš irgi privalėjau žinoti ją, nes turnyre "Riešutas-2009" ji buvo žaidžiama net dvejuose mačuose: Kybartas-Zalitis ir Norvaišas-Zalitis. Bet aš dėl savo tingėjimo, neprofesionalumo ir nerimtumo taip to turnyro partijų ir nepažiūrėjau. Už tą ir buvau dėsningai nubaustas antroje partijoje, nes pats nesugebėjau susigaudyti forsuotai gaunamo mitelšpilio subtilybėse. Dar reikia pažymėti, kad šio rato susitikime S.Smaidrys - A.Kybartas buvo ištrauktas labai sudėtingas juodiems debiutas a3>a5 a7>a3. Nei vienas iš varžovų nesugebėjo rasti kelio prie išlyginimo (nors Sigitas antroje partijoje buvo labai arti to) ir po persimušimo šis mačas baigėsi "normaliu" lyginiu rezultatu. Po visų šitų peripetijų tapo aišku, kad man viskas vėl sugrižo prie situacijos po pralaimėjimo pirmame rate, mano maksimumas - tai trečios-ketvirtos vietos dalybos. Ir tai tam dar reikėjo laimėti paskutiniame vienuoliktame rate prieš Ričardą ir tikėtis, kad Virgilijus nelaimės prieš Aleksejų. Taip ir įvyko, bet pasitenkinimo tai neatnešė.

O dabar keletas subjektyvių samprotavimų. Visi keturi didmeistriai yra labai aukštos klasės žaidėjai. Ir kiekvienas iš jų buvo vertas pergalės. Nemanau, kad kažkas "pasitempė" ar "nuleido gazą", tiesiog kiekvienas turi savo stiprių ir silpnų vietų ir štai pagal jų visumą Andrius dėsningai užemė pirmą vietą. Pagal žaidimą jis nėra aukščiau už kitus. O štai psichologiniame atsparume jam nėra lygių. Ir šiame lygyje tai yra svarbiausia - laimi ne tik ėjimai, ne tik žinios, bet daugiausia nervai. Sigitas visada solidus, brandus, bet trūksta azarto, sportinio pykčio. Sunku laimėti mažu krauju. Pas Arūną to azarto ir pasitikėjimo savimi kaip tik perteklius, bet tai jam dabar aiškiai trukdo, nes galimybės jau nebe tos. Metai ir gyvenimo būdas daro savo. Bet jis visada buvo, yra ir bus superžaidėjas. Apie save galiu tik pasakyti - stiprink charakterį, augink sportinį pyktį, mažiau tingėk, daugiau ir sistemingiau dirbk – ir viskas pas tave išeis.

Aleksej Domčev