Federacija , vykdydama š.m. Lietuvos “100” šaškių čempionatą , pabandė atlikti eksperimentą : surengti čempionatą be atrankinių varžybų , kad jame galėtų dalyvauti visi norintys . Ryšium su tuo čempionatą buvo numatyta vykdyti šveicariška sistema , sužaidžiant 9 turus. Darant optimistines prognozes, buvo tikėtasi , kad žaidėjų susirinks ne mažiau 25.
Deja, tos viltys neišsipildė, nes tikrovė pasirodė kitokia: norinčiųjų dalyvauti čempionate susirinko žymiai mažiau nei buvo galima laukti ,-jų viso labo tebuvo 13. Kaip bebūtų keista , bet jų tarpe neišvydome net ir tų, kurie prieš tai vykusiose diskusijose aktyviai “agitavo” už finalo vykdymą šveicariška sistema , argumentuodami, jog tokiu būdu galima padidinti masiškumą ir pan. Pritaikius šiai situacijai seną anekdotą, kurio pagrindinė mintis yra , kad esmė yra ne “kėdžių ar lovų perstumdymas “, mažėjančio “100” šaškių masiškumo priežasčių, matyt, irgi reikėtų ieškoti ne čempionato vykdymo sistemoje, o tuo labiau ne varžybų datos parinkime.Juk šį kartą nepadėjo net ir tai ,jog varžybų data buvo kruopščiai parinkta taip, kad dirbantieji prarastų kuo mažiau “darbinio” laiko (varžybų laikotarpis apėmė savaitgalį ir kovo 11 ) . Priežastys, matyt, yra giluminės , todėl ,kaip sakoma tokiais atvejais “, “ligą reikėtų bandyti gydyti” kažkokiom kitokiom kardinaliom priemonėm...
Nenoriu pasirodyti dideliu skeptiku, bet aš pats asmeniškai šioje vykdymo sistemoje matau daugiau minusų nei pliusų, o būtent :
a) iš “100” varžybų ( kurių yra ir taip labai mažai) kalendoriaus tokiu būdu dingsta dar vienos varžybos – respublikos 1 lyga
b) kaip parodė š.m. įvykiai , taip vykdant finalą, masiškumo vistiek nepasiekiame , o šių varžybų prestižas bei autoritetas prarandamas .
Nedrįstu kategoriškai teigti, bet , manau, ta aplinkybė, jog čempionatas vyko ne ratų sistema , mažiau motyvavo jame žaisti ir du mūsų “100” šaškių lyderius , didmeistrius E. Bužinskį ir A. Domčevą (aišku, jie patys geriau žino visas savo nedalyvavimo priežastis bei aplinkybes…).
Nepaisant minėto skepticizmo, pabandyti šveicarišką sistemą vertėjo(nepabandęs , iš viso nieko nežinosi…). Juk neveltui yra sakoma: norint pasakyti, ar gardu, reikia bent jau paragauti…(cha cha...)
Yra ir teigiamas momentas tokioje vykdymo sistemoje : suskirstymas ketvertukais sportine prasme pasiteisina, nes intriga išlieka iki pat čempionato pabaigos ir žiūrovams (aišku, jeigu tik jų yra- cha cha....) stebėti varžybas yra įdomiau...
Techniniai vyrų čempionato rezultatai. -------------------------------------------------------------------- Vilnius, kovo 10-13 d.d. 13 dalyvių ,. Laiko kontrolė: 60 min. + 15 sek. už kiekvieną ėjimą partijoje
Vykdymo sistema: ---------------------- 1 etapas: Šveicariška sistema: 7 turai /4 dalyviai patenka į 2012 m. finalą/.
Po pirmojo etapo pagal surinktus po 7 turų taškus 12 dalyvių (paskutinę vietą užėmęs toliau nežaidžia ) suskirstomi į 3 ketvertukus , kuriuose išsiaiškinamos (2-3 etapuose) tiksliai kiekvieno žaidėjo galutinė vieta .
2 etapas. Ketvertukai išsiaiškina porų nugalėtojus . Kiekviename ketvertuke 1 ketvertuko vieta žaidžia su 4 vieta , 2-su 3 .
3 etapas. Porų nugalėtojai žaidžia tarpusavyje dėl pirmos vietos , pralaimėję išsiaiškina 3-vietos savininką. (tas galioja visiems ketvertukams) ;
2-3 etapuose pogrupiuose pirma partija žaidžiama normalia kontrole.Esant lygiam rezultatui,žaidžiama antra partija 10 min. + 10 sek.Esant dar kartą lygiam rezultatui,aukštesnę vietą užima tas dalyvis,kuris po pirmo etapo buvo užėmęs aukštesnę vietą.
1 etapo rezultatai (po 7 ratų šveicariška sistema)
Galutiniai čempionato rezultatai : ----------------------------------- Dėl 1-4 vietų: V.Kudriavcev-V.Puočiauskas- 1-1; 1-1 V.Volosenkinas-V.Stasytis- 2-0 Dėl I-II vietų V.Kudriavcev-V.Volosenkinas- 1-1; 1-1 1. V.Kudriavcev 2.V.Volosenkinas Dėl 3-4 vietų V.Stasytis-V.Puočiauskas 2-0 3.V.Stasytis 4.V.Puočiauskas Dėl 5-8 vietų K.Gecevičius- L.Vengelis- 1-1; 2-0 V.Žutautas-A.Plaksij- 2-0 Dėl 5-6 vietų L.Vengelis- V.Žutautas 1-1; 2-0 5.L.Vengelis 6.V.Žutautas Dėl 7-8 vietų K.Gecevičius-A.Plaksij 0- 2 7.A.Plaksij 8. K.Gecevičius Dėl 9-12 vietų A.Smaidrys-S.Bezubov-2-0 A.Kovalevskij- R.valužis- 2-0 Dėl 9-10 vietų A.Smaidrys-A.Kovalevskij- 0-2 9.A.Kovalevskij 10. A.Smaidrys Dėl 11-12 vietų R.Valužis- S.Bezubov- 1-1; 0-2 11.S.Bezubov 12.R.Valužis 13.J.Pukšta
Pilna vyrų varžybų lentelė htm formate pateikta nuorodoje "2011vyrai100.htm" (žr. iš dešinės, viršuje) .
Pirmiausiai teko nusivilti , išvydus galutinį dalyvių skaičių. Iš gražių iliuzijų apie didelį dalyvaujančiųjų skaičių ir stipresnę , lyginant su paskutiniais metais, finalo sudėtį gavosi , liaudiškai tariant , “šnipštas” … Prieš varžybas aš dar šiek tiek abejojau , ar žais taip vadinami “rusakai” (“64” lentos atstovai ) S. Smaidrys , A.Kybartas, A.Norvaišas, V. Aleknavičius ir pan., tačiau to, kad nebus nei vieno atstovo iš taip vadinamos “100” periferijos (Alytus,Kaunas, Šiauliai,Mažeikiai , Jonava ,Panevėžys ) bei to , kad šimtalangininkai vilniečiai Petryla, Mardosa, Šidla, Tunkevič, Janavičius ir kt. taip ir nepasinaudos sužaisti finale be atrankinių , nenumačiau net pačiose pesimistiškiausiose savo prognozėse. Deja , taip įvyko…
Susirinkus negausiam dalyvių skaičiui, iškilo problema, kaip vykdyti varžybas. Dalyvaujančiųjų moterų skaičius (8) leido vykdyti čempionatą dėl jų atskirai ratų sistema. Gi likusiųjų vyrų skaičius (13)organizatoriams "sukėlė tikrą galvos skausmą" : ratų sistemai- dienų mažai, šveicariškai sistemai 9 ratams – dalyvių mažai. E. Bužinskis pasiūlė idėją , kuri ir buvo realizuota šiame čempionate: 7 ratai šveicariška, po to sekančiuose 2 turuose išsiaiškinamos galutinės vietos ketvertukuose. Galima daug ginčytis dėl šios sistemos pliusų ir minusų, bet,esant tokiam dalyvių skaičiui ir turint 3.5 dienos , sunku kažką geresnio sugalvoti. Juokinga, bet kažkiek panaši situacija jau buvo per 2009m. komandines ir tada nelemtas velnio tuzinas (13 ) irgi viską gadino...
Nusivylus negausiu dalyvių skaičiumi, beliko guostis , kad patekimas į laimingąjį ketvertuką (prieš varžybas buvo paskelbta apie 4 šio čempionato dalyvių patekimą į 2012 m. finalą) tapo lengviau įvykdoma užduotim. Taip ir žaidžiau aš tuos 7 pirmo etapo turus su dvejopom emocijom : “liūdnoka .. dalyvių mažoka…” ir “hmm... bet į ketvertuką patekt dabar tai reikėtų…”
Pradinė numatyta čempionato laiko kontrolė (45 min+15 sek) man nepatiko , nes ji primena “greitąsias” šaškes, o jomis mes ką tik visi neseniai žaidėme. Dabar norėjosi truputį solidesnio turnyro . Nepatinka man ir čempionatai , kuriuose vyrai žaidžia kartu su moterimis (kodėl- čia jau atskira tema ...cha cha...). Todėl , kai organizatoriai nusprendė visgi atskirti vyrų ir moterų čempionatus bei truputį pridėti laiko partijai sužaisti (vietoj 45 min -60 min) aš, tiesą sakant , likau tais sprendimais labai patenkintas.
Prieš varžybas visi mes paprastai mintyse įpratę suskirstyt varžovus pagal pajėgumą į kelias grupes. Bet šį kartą skirstyti juos pagal pajėgumą man kažkaip nesinorėjo ir mintyse piršosi įkyriai kitoks skirstymas, o būtent : a) šimtalangininkai –vyresnieji : Volosionkinas,Kudriavcevas, Stasytis,Gecevičius,Bezubovas; b) šimtalangininkai –jaunesnieji (dabartiniai šaškių mokyklos auklėtiniai): Plaksij, Pukšta, Vengelis, Kovalevskij; c) “rusakai” –veteranai (A.Smaidrys, R.Valužis ) d) ir du “nebeaiškūs” (cha cha…) tipai (Puočiauskas ,Žutautas). “Nebeaiškūs “, nes paskutiniu metu aš su Virgiu pradėjome žaisti “100” daugiau nei “64”… Šiaip tai galėčiau šiuos 2 veikėjus priskirti ir "senukų”grupei , bet bijau, kad Virgis gali supykti (ir ne be pagrindo-cha cha…), gi likt vienam, be kompanijos, kažkaip nesmagu (cha cha...)
Bus tęsinys.
Vaidas Puočiauskas 2011 03 21 14:31
Re: 2011 m. LR
13-as žaidėjas šiam turnyrui buvo , vaizdžiai tariant, reikalingas kaip “šuniui penkta koja”. Dalyvių gavosi nelyginis skaičius , todėl kiekviename rate kažkuris iš žaidėjų gaudavo 2 taškus be kovos . Buvo aišku, kad pasibaigus 7 turams, 7 žaidėjai bus gavę “laimingąjį bilietą “(2 taškus be kovos, neturint priešininko) ,kiti 6 –ne . Turint omeny , jog žaidėjų nedaug, labai ryškių autsaiderių nėra, galima buvo prognozuot, kad kovai dėl patekimo į išsvajotąjį ketvertuką lemiamos įtakos gali turėti ir tai , ar pavyks kažkuriam iš realių pretendentų ištraukti laimingą bilietą ar ne. Visa laimė , kad taip neatsitiko ( visi patekusieji į pirmąjį ketvertuką to laimingo bilieto negavo ), nes priešingu atveju kai kam būtų tikrai apmaudu , kad nepasisekė.
Varžybų sistema , pasiūlyta E.Bužinskio , yra verta dėmesio ir panašiose situacijose netgi labai tinka , tačiau norėtųsi ją patobulint . Paaiškinsiu:
Mano nuomone , žaidžiant TOKIA sistema, naudoti kompiuterinį koeficientą vietų nustatymui , surinkus vienodą taškų skaičių , yra NETEISINGA.
Gali susidaryti situacija : du pretendentai surenka vienodai taškų , pirmas iš jų yra gavęs “laimingą “ bilietą ir nežaidęs su turnyro lyderiu , antras-negavęs to bilieto ir žaidęs su turnyro lyderiu (šveicariškoj sistemoj būtent toks variantas labai įmanomas ) , o į finalą dėka geresnio kompiuterinio koeficiento pakliūna pirmasis ( teoriškai įmanomas variantas- kompiuteris atmeta geriausią ir bogiausią ); manau, kad taip aiškiai nuskriaudžiamas antrasis žaidėjas (juk jis ir su turnyro lyderiu sužaidė ir “dovanų” negavo…) Būtent į šitą teoriškai įmanomą variantą ir atkreipiau aš dėmesį , prieš prasidedant varžyboms . Pasakiau apie tai R.Šidlauskienei (varžybų teisėjai) , siūlydamas, kad reikėtų kažkaip kitaip skaičiuoti koeficientą . Pamatęs , kad su savo pastabom vargšei Romai (ji ir žaidė, ir teisėjavo…) sukeliu papildomų rūpesčių , nusprendžiau vardan šventos ramybės toliau “vandens nebedrumzti”. ..
-------------------------------------------------------------------- O dabar trumpai apie patį žaidimą.
Mano subjektyvi nuomonė: Sportinė įtampa ? –Taip, buvo ; Azartas ? – Taip, buvo ; Meistriškumas ? - Deja, jo visiems šį kartą trūko…
Pagyrimo už pastangas ir atkaklumą nusipelnė veteranas A.Smaidrys. Nors aukštos vietos, turnyrui finišuojant, Antanui užimti ir nepavyko, tačiau dar prieš turnyrą kitų dalyvių darytą prognozę,kad jis bus tik aiškus taškų dalintojas ,jam pavyko paneigti...
O šiaip aš nematau žaidėjo, kurį galima būtų pagirti šiame čempionate už gerą žaidimo kokybę. Nesublizgėjo net ir čempionato nugalėtojas V.Kudriavcevas. Mėgstama sakyti : nugalėtojui visos nuodėmės atleistinos. Ramia sąžine galima pritaikyti šią frazę ir šiam turnyrui. Tačiau pats faktas , kad per 9 turus Valerijus net tris kartus buvo “dasižaidęs” iki pozicijų , kuriose max lygiąsias galima buvo pasiekti jau tik priešininkų didelio žioplumo dėka , rodo, kad šį kartą pagrindo kalbėti apie gerą turnyro nugalėtojo žaidimą nėra… Ką ten tada jau apie kitus bešnekėti…
Ne išimtis šiame kontekste buvau ir aš pats. Sportine prasme rezultatu lyg ir negaliu skųstis (vis tik į trokštamąjį pirmąjį ketvertuką patekau , o turnyro metu irgi jame visą laiką buvau ..) .
Deja, savo partijų kokybe pasigirti negaliu :
2 ture , pasirinkęs forsuotą tęsinį, suteikiau galimybę užforsuoti lygiąsias A.Smaidriui . Tuo tarpu lošdamas paprastai , būčiau paprastai ir laimėjęs (cha cha…)
3 ture , žaisdamas prieš Stasytį ,nusprendžiau sužaisti ant jo ceitnoto , padarydamas jam netikėtą ėjimą . Ėjimas priešininkui gal ir buvo “netikėtas” ( negalėjo gi jis,manau, tikėtis , kad aš nuspręsiu pralošti savo šaškę praktiškai vienu ėjimu) , bet galutinis rezultatas, suprantama, tai jau gavosi netikėtas man (cha cha….) .
Du kartus (1 etape ir 2 etape) teko žaisti su V.Kudriavcevu . Abu kartus man ,nevykusiai sužaidus debiutinę stadiją , partijų viduryje džiūgauti nebuvo ko ,- mielu noru būčiau pasikeitęs tuo metu spalvom. Mano laimei, abiejose partijose Valerijus toliau žaidė toli gražu ne geriausiu būdu ir pabaigose jau buvo mano pranašumas . Ir jei 1 etapo partija baigėsi lygiosiom tik su man malonesniu lyginiu endšpiliu, tai 2 etapo partijoje ,įvykiams susiklosčius norima linkme , netgi turėjau realią galimybę pasiekti pergalę .Manau, kad endšpilis , kur mano damkė ir 4 šaškės buvo prieš jo damkę ir 3 atkirstas šaškes , objektyviai turėtų būti išloštas.Deja, skubotas ir paviršutiniškas mano žaidimas šioje baigmėje leido Valerijui pasiekti jam taip reikalingas lygiąsias .
Paskutiniame rate kovoje dėl trečios vietos žaidžiau su Stasyčiu . Mūsų abiejų atmintyje ,tur būt, dar buvo neišblėsę praeito turo įvykiai ( man- “išsprūdusi” pergalė prieš Kudriavcevą , Stasyčiui –jo pralaimėjimas Volosionkinui) ir tai, matyt, emociškai veikė mus abu, nes partija vyko su abipusėm klaidom . Lemtingu momentu nusprendžiau pataupyti laiką ir vietoj to, kad forsuotame , nesudėtingame tęsiny laimėti šaškę ir partiją , sužaidžiau ant greitųjų “iš akies” ir buvau nubaustas nesudėtingu smūgiu. Teisybės dėlei reikia pasakyti , kad , prasidėjus trečiai žaidimo valandai, nors ir buvau jau patenkintas savo pozicija, pajutau, kad su fizine ištverme mano reikalai visai prasti - taigi, nieko gero jau nebus...
----------------------------------------------------- Pabaigai ,šiek tiek su jumoru:
100-ėse per 2 pastaruosius metus lyg ir patobulėjau , bet tenka prisipažint, kad “metai savo daro…” ir fizinės ištvermės aiškiai pritrūksta…
Šia proga patarimas kitiems : gal pradėkit mokytis žaisti “100” ne nuo 60 metų kaip aš , bet bent 10 metelių anksčiau… (cha cha…)
Gi man pačiam belieka būt optimistu ir tikėtis, kad ateityje , metų kuprai didėjant, situacija tik gerės !
