Turnyras veja turnyrą....Surasti laiką bent trumpai vieno ar kito turnyro apžvalgai darosi vis sudėtingiau...,- juolab, kad absoliuti dauguma lietuvių (kuriai priklausau ir aš pats), prasidėjus Europos krepšinio čempionatui, laisvo laiko, galima sakyti, jau ir nebeturėjo....:). Toks būtų mano pasiteisinimas, kodėl šios paskutinės dvi žinutės apie įvykusius turnyrus šį kartą pasirodo tada, kai, vaizdžiai tariant, „šaukštai yra jau lyg ir po pietų“.... Viliuosi, kad dauguma skaitytojų yra aršūs krepšinio mėgėjai ir atidžiai stebėjo Europos krepšinio čempionatą, todėl už žinučių vėlavimą apie įvykius iš šaškių pasaulio šį kartą man atleis.
Trumpai parašysiu apie du įvykius iš „100“ šaškių pasaulio- klubinį Lietuvos čempionatą ir pasaulio taurę Wageningene (Olandija) .

1.

Rugsėjo pradžioje įvyko Lietuvos klubų „100“ šaškių čempionatas. Objektyvumo dėlei derėtų pripažinti tai, kad šių varžybų data šį kartą nebuvo optimaliai parinkta. Varžybų data sutapo su tarptautinėmis varžybomis Bulgarijoje, nemažai žaidėjų dėl įvairių asmeninių priežasčių negalėjo žaisti būtent tomis dienomis, kurios buvo skirtos čempionatui. Dėl minėtų priežasčių varžybų organizatoriams teko nori nenori, atsižvelgiant į visų komandų pageidavimus, priimti sprendimą, kad komandą viename susitikime atstovauja trys žaidėjai (atsarginių skaičius neribojamas). Aišku, kad organizacine prasme tai yra žingsnis atgal ,-juk paskutiniuose čempionatuose komandą atstovaudavo 4 žaidėjai.
Nepaisant padaryto kompromiso (3 lentos vietoje 4), J.Kulikausko v. klubui,šiaip jau reguliariai dalyvaujančiam komandiniuose čempionatuose, šįkart nepavyko surinkti komandos. Bendrą prastoką situaciją dalyvių skaičiaus atžvilgiu pabandė taisyti Jaunimo klubas, sugebėjęs surinkti 2 komandas.
Dalyvių buvo nedaug, todėl buvo nuspręsta žaisti 2 ratais -t.y. visos komandos susitiko tarpusavyje 2 kartus.

Komandos ir jų sudėtys šį kartą atrodė taip:

Jaunimo klubas -1 (Anri Plaksij, Jonas Pukšta, Artur Tunkevič);
Jaunimo klubas-2 (Dariuš Klusovskij, Tomas Šveikauskis, Karina Latyšovič);
„Verdenė“ (Marius Šidla, Albert Kovalevskij, Mantas Janavičius, Žygimantas Lipkevičius)
„Riešutas“ (Aleksej Domčev, Viktor Volosionkin, Vaidas Puočiauskas, Antanas Vilkelis).

„Riešutas“ pirmajame ture (turas vyko iš ryto) negalėjo žaisti stipriausia sudėtimi (negalėjusį žaisti V.Volosionkiną pakeitė veteranas A.Vilkelis). V.Volosionkiną pakeitęs A.Vilkelis pralaimėjo T.Šveikauskiui. Šių eilučių autorius, bandydamas atsirevanšuoti už šį komandos nario pralaimėjimą, žaidė gan rizikingai ir pateko prieš Klusovskij į nemalonią poziciją, kurioje jau teko ieškoti tik lygiųjų. Baigiantis partijai, ant lentos buvo lyginė pozicija, bet „Riešuto“ komandos ir manęs,deja, tas neišgelbėjo. Esant ceitnotui, įkyriai porą kartų suskambo mano mobilus telefonas ir, bandant jį nutildyti, baigėsi partijai skirtas man laikas ... Aišku, buvo apmaudu, bet pasiteisinti tuo negaliu, nes yra posakis „viską reikia daryti laiku ir vietoj“ :). Taigi jau pirmajame rate įvyko netikėtumas: susitikimą su „Riešutu“ Jaunimo klubo 2 komanda laimėjo rezultatu 4:2. Kitų dviejų komandų („Verdenės“ ir Jaunimo klubo ) susitikimas baigėsi 3:3. Čempionato startas žadėjo intrigą – favoritai pralaimėjo, prognozuojami autsaideriai tapo lyderiais. Ir nors antrajai Jaunimo komandai išsilaikyti lyderių pozicijose nepavyko (trečiajame ture juos rezultatu 5: 1 nuskriaudė vyresnieji kolegos iš to paties klubo), tačiau aplenkti „Verdenės“ komandą jiems pavyko. Mūsų klubui, nesėkmingai startavus, teko gerokai paplušėti, kad užimti pirmąją vietą. Paskutiniajame rate „Riešutas“ žaidė su „Verdene“, o Jaunimo klubo abi rinktinės kovojo tarpusavyje. Aleksejus yra pagrindinė mūsų klubo šimtalangininkų smogiamoji jėga, todėl, jam sužaidus šiame susitikime lygiosiomis su A.Šidla, mūsų komanda perdaug nedžiūgavo. Norint užsitikrinti pirmąją vietą nepriklausomai nuo kitų dviejų komandų susitikimo rezultato, man (prieš Albertą Kovalevskį) ir Viktorui Volosionkinui (prieš Mantą Janavičių) reikėjo laimėti. Tai mums pavyko padaryti. Nepaisant nesėkmingo starto, „Riešuto“ klubas po 2 metų pertraukos susigrąžino čempionų titulą,antri -1-oji Jaunimo komanda, treti-2-oji Jaunimo komanda.

Čempionatas dar kartą patvirtino faktą: „100“ šaškės Lietuvoje masiškumu žymiai atsilieka nuo paprastųjų šaškių.

Aišku, galima džiaugtis bent tuo, jog komandinį „100“ šaškių čempionatą pavyko,vaizdžiai tariant, „prikelti iš numirusiųjų“ ir kad šis čempionatas aplamai įvyksta ... Iš kitos pusės, itin mažas dalyvaujančiųjų komandų skaičius liūdina. Realiame gyvenime, esant kritinei situacijai, vardan perspektyvos dažnai tenka kai ką ir paaukoti. Galbūt, norint padidinti masiškumą komandiniame „100“ šaškių čempionate, federacijai vertėtų pagalvoti apie galimybę leisti dalyvauti šiose varžybose ne tik klubinėms komandoms , bet ir kažkokiems kitokiems junginiams (pav., Klaipėdos miesto rinktinė, Žemaitijos regiono rinktinė, kelių klubų jungtinė komanda ir panašiai.....) ? !

P.S. Pilna čempionato turnyrinė lentelė „doc“ formate patalpinta nuorodoje iš dešinės.

Bus tęsinys ...
2 .

2. Pasaulio taurė ("100")
---------------------------


Rugsėjo 14-22 d. Waneningene (miestas Olandijoje, maždaug 100 km nuo Amsterdamo) vyko „100“ pasaulio taurės varžybos.

Jokių kvalifikacinių-normatyvinių apribojimų, norint dalyvauti šiose varžybose, nebuvo-t.y. žaisti šiose varžybose galėjo bet kuris norintysis. Dalyvio starto mokestis šiose varžybose buvo 80 eurų. Atstovams iš šalių, kurios nėra FMJD nariai, starto mokestis buvo dar didesnis- 120 eurų. Lietuva yra oficialus FMJD narys, todėl mes, 4 Lietuvos atstovai (E.Bužinskis, A.Domčev, V.Puočiauskas ,R.Danilevičienė ), mokėjome kiekvienas 80 eurų starto mokestį. Pridursiu : gaila, bet Lietuvos šaškių federacija savo atstovams dalyvavimui šiose varžybose šį kartą neišskyrė nė cento.

Pragyvenimo lygis Olandijoje yra aukštas, todėl nieko keisto, kad nakvynė viešbutyje, mūsų akimis žiūrint, yra brangi. Organizatoriams pavyko kainą šiek tiek sumažinti, tačiau mokėti už parą 46,5 euro (tiesa, į šią kainą įėjo pusryčiai bei vakarienė) eiliniams buvusio soclagerio valstybių piliečiams (tame tarpe ir mums, lietuviams) vistiek buvo brangoka. Spėju, kad jei ne nemažos išlaidos (starto mokestis, kelionė, viešbutis), kurias tenka patirti varžybų dalyviui, dalyvių skaičius būtų buvęs dar didesnis. Nežiūrint to, dalyvių susirinko pakankamai daug: 92 vyrai ir 32 moterys.

Vyrai ir moterys žaidė atskirai, bet pagal tą pačią sistemą. Sistema buvo gana neįprasta, todėl truputį ją paaiškinsiu. Sistemos pagrindinis ypatumas, kad lygiųjų tarp varžovų iš principo negali būti-žaidžiama tol, kol kas nors pasieks pergalę. Taškai skirstomi priklausomai nuo to, kada laimėjai (pralaimėjai)- ar pagrindinės kontrolės metu, ar vėliau.
Pradiniame etape buvo naudojamos 2 laiko kontrolės : pagrindinė ir „žaibo“. Jei partija laimima pagrindinės kontrolės (80 min. partijai ir + 30 sek. už ėjimą) metu, nugalėtojas gauna 12 taškų, pralaimėjęs –nulį ir susitikimas tarp varžovų laikomas baigtu. Jei partija pagrindinės kontrolės metu baigiasi lygiosiomis, pereinama prie „žaibo“ kontrolės (3 min. partijai + 2 sek. už ėjimą) ir su šia žaibo kontrole (nesukant laikrodžių atgal, pasibaigus partijai) žaidžiama iki pirmos rezultatyvios partijos.
Taškai žaidžiantiems pagal „žaibo“ kontrolę skirstomi taip: laimėjęs gauna 7 taškus, pralaimėjęs -5 taškus.


Pradžioje buvo žaidžiami 7 turai šveicariška sistema (pradinis etapas). Pasibaigus pradiniam etapui, buvo išaiškinami pagrindinio finalo dalyviai- t.y. 16 daugiausiai taškų surinkusių dalyvių. Pagrindiniame finale toliau buvo žaidžiama olimpine vieno minuso sistema 4 ratai . Pralaimėję pirmame rate tęsė kovą tarpusavyje tik dėl 9-16 vietų, laimėję –dėl 1-8 vietų ir t.t. Pagrindiniame finale svarbiausia buvo įveikti savo varžovą. Kada tai padaroma: ar pagrindinės kontrolės metu , ar „žaibe“ buvo iš principo nebesvarbu , nes tas, kas laimėjo susitikimą, tęsė kovą dėl aukštesnių vietų, tas, kas pralaimėjo-dėl žemesnių.Dar vienas pagrindinio finalo ypatumas(skirtumas nuo pradinio etapo): sužaidus lygiosiomis pagal pagrindinę kontrolę ,prieš perėjimą prie "žaibo" kontrolės buvo naudojama sutrumpinta kontrolė (20 min. partijai +5 sek. už ėjimą).

Tie, kurie nepateko į pirmąjį šešioliktuką, žaidė toliau (paguodos turnyrą) 4 ratus pagal tą pačią šveicarišką sistemą kaip ir pradiniame etape. Paguodos turnyro (ne pagrindinio finalo) nugalėtojams organizatoriai irgi įsteigė prizus (aišku, jie buvo žymiai mažesni už pagrindinio finalo prizus).

Pagal rangą dalyvių sudėtis buvo gan įspūdinga. Užtenka paminėti vien tai, kad iš pasaulio pirmojo žaidėjų dešimtuko turnyre nebuvo vienintelio A. Gantvargo, o aš pats su savo turimu reitingu šimtalangėse pagal eiliškumą tebuvau 80-tas. Pamačius dalyvių reitingus ir tai, kad veteraniško amžiaus žaidėjų dalyvių tarpe tik vienas kitas, aš, turėdamas omeny savo solidų amžių ir trumpą sportinį stažą būtent šimtalangėse, bijojau tik vieno –surinkti 0 taškų (cha cha...).

Bus tęsinys...

Pirmajame ture dauguma susitikimų baigėsi rezultatu 12:0 (buvo laimima pagrindinės laiko kontrolės metu). Tai lengva paaiškinti: 1 rate susitiko labai skirtingą reitingą turėjusios varžovų poros. Visuose sekančiuose ratuose, kai varžovų poros jau buvo daugumoje atvejų apylygės pagal pajėgumą, buvo laimima pagrindinai tik po „žaibo“ partijų . Ypač tai pasakytina apie lyderių dvikovas, nes dauguma didmeistrių, sutikę apylygų sau varžovą, žaisti "aštriai" vengė ir stengėsi žaisti be rizikos, tikėdamiesi nugalėti "žaibe" arba blogiausiu atveju gauti nors 5 taškus.

Aš pats savo galimybes šimtalangėse, žaidžiant „žaibą“, vertinau dar prasčiau nei kad žaidžiant su normalia kontrole. Pralaimėjęs pirmąjį susitikimą 0:12, sunerimau, kad liksiu paskutinėje vietoje. Pasirodo, be reikalo... Savo paties nuostabai (cha cha ...) laimėjau visus tris susitikimus, kuriuose teko žaisti papildomą žaibą. Atsižvelgiant į priešstartines mintis, pasiektu rezultatu ( trys pralaimėjimai 0:12, viena pergalė 12:0 ir trys pergalės 7:5) aš turėjau likti visai patenkintas, nes ir vietą , pasibaigus pagrindiniam turnyrui, užėmiau gerokai aukštesnę nei turimas reitingas. Po turnyro saviškių tarpe juokavau, kad gal aš blogau vertinau save, gal šimtalangėse, žaidžiant žaibą, aš esu labai stiprus (deja, turiu prisipažinti, kad aš pats tuo netikiu- cha cha...).


Abiejų mūsų Lietuvos didmeistrių (Aleksejaus Domčevo ir Edvardo Bužinskio) žaidimo maniera, dalyvaujant tarptautiniuose turnyruose, skiriasi. Aleksej paprastai žaidžia ramiai, vengia didesnių komplikacijų. Edvard beveik niekada neatsisako nuo galimybės palaikyti įtampą. Bent jau man, žiūrint iš šalies, ir šiame turnyre susidarė panašus įspūdis. Įvertinus žaidimo manierą, buvo galima laukti, kad Edvard turnyro eigoje leisis ir kils, o Aleksejus rinks taškus tolygiau . Realybėje panašiai ir buvo. Bet 5 rate Aleksejus neatlaikė pasaulio čempiono Georgijevo spaudimo ir jam teko pralaimėti rezultatu 0:12. Sekančiame, 6 rate, gavęs santykinai silpnesnį varžovą, Aleksejus įveikė jį rezultatu 12:0. Edvard minėtuose 2-uose ratuose sužaidė lygiosiomis, tačiau pralaimėjo abu kartus papildomą žaibą ir tuo būdu surinko per tuos du ratus 10 taškų (priminsiu: sužaidus lygiosiomis pagal normalią kontrolę, už pralaimėjimą „žaibe“ buvo skiriami 5 taškai). Pasibaigus pagrindiniam turnyrui, paaiškėjo, kad būtent tų dviejų taškų, kuriais Aleksejus per šiuos 2 ratus viršijo Edvardo surinktą taškų kraitį, Edvardui ir pritrūko, norint patekti į pagrindinį finalą. Aleksejus po to juokavo, kad gal ir gerai kad pralaimėjo Georgijevui iškart pagal pagrindinę kontrolę, nes priešingu atveju nebūtų surinkęs per minėtus du turus 12 taškų, todėl ir Edvardui reikėjo bandyt pasielgti panašiai. Juokas juokais, bet iš tikrųjų tame samprotavime yra nemažai tiesos,- neveltui, vykstant varžyboms ir joms pasibaigus, dauguma stiprių žaidėjų kritikavo šiame turnyre taikytą taškų skaičiavimo sistemą.
Panašiu būdu, kaip ir Aleksej ( bet dar sunkiau -t.y. pakilus iš apačios, tik laimėjus paskutinio turo susitikimą rezultatu 12:0) į turnyro finalinį šešioliktuką sugebėjo prasisprausti meistras iš Ukrainos A.Verhovych. Tiesa, tiek mūsiškiui, tiek minėtam meistrui 16 žaidėjų finale nuveikti kažką reikšmingo nepavyko – Aleksej, pralaimėjęs visas 4 finalo dvikovas tik po žaibo partijų, liko,deja, tik 16-tu , o A.Verhovych – 15.

Nepaisant daugumos dalyvių kritikuojamos varžybų sistemos, turnyrui pasibaigus, turnyrinės lentelės priekyje (nurodyta eilės tvarka) buvo visi pagrindiniai favoritai :olandas R.Boomstra, dabartinis pasaulio čempionas A.Georgijev, daugkartinis pasaulio čempionas A.Švarcman ,dabartinis Olandijos čempionas (ten gyvenantis) rusas A.Baliakin. Prie šio ketvertuko prijungus daugkartinį pasaulio čempioną rusą A.Čižovą ,užėmusį šiame turnyre 9 vietą, ir gautumėm, mano nuomone, šiam laiko momentui pasaulio pajėgiausių žaidėjų penketuko sąrašą.

Turnyras lyg ir patvirtino senai žinomą tiesą: labai stipriems žaidėjams nebaisi jokia turnyro vykdymo sistema. Iš kitos pusės,mažai tikėtina, kad tokia taškų skaičiavimo sistema, taikant ją oficialiuose čempionatuose, sulauks žaidėjų pritarimo...

Tuo ir užbaigiu savo pasakojimą apie sportinę šių varžybų pusę.


Bus tęsinys...

O toliau –jau kitokio pobūdžio asmeniniai įspūdžiai ir lyriniai nukrypimai...

Mano nuomone, Olandija turistiniu požiūriu yra labai įdomi šalis, šimtalangėse šaškėse (vertinant žaidėjų meistriškumą, tradicijas, organizuotumą ir t.t.) jinai užima pasaulyje pirmaujančias pozicijas, todėl pabuvoti Olandijoje man jau senai rūpėjo.

Prieš išvykstant į šias varžybas, aš žaidimu prie lentos buvau jau prisisotinęs: ką tik buvau žaidęs Lietuvos veteranų čempionate („64“) Ukmergėje ir pasaulio veteranų („100“) čempionate Rygoje. Turėdamas tai omeny, galiu prisipažinti: jei šios varžybos (pasaulio "100" šaškių taurė) būtų vykusios kur kitur, o ne Olandijoje, vargu ar aš būčiau jose dalyvavęs.

„Šaškininkui, žaidžiančiam šimtalangėmis, nė karto neaplankyti Olandijos yra nedovanotina“ ,– visada galvojau aš (tiems, kas žaidžia šimtalangėmis, replikuoju, kad ir dabar, jau apsilankęs ten, tebegalvoju taip pat ...). Kaip minėjau, iki šių varžybų aš dar nė karto Olandijoje nebuvau, todėl nieko keisto, kad, progai pasitaikius, nusprendžiau, kad reikia vieną kartą pagaliau tą padaryti,pradėdamas intensyviai ieškoti draugų bendrai kelionei.

Mano bendraklubis, tuo pačiu ir nuolatinis kelionių, vykstant į varžybas, bendražygis Virgis šį kartą nusprendė, deja, nežaisti. Sužinojęs, kad federacija net ir mūsų didmeistriams nė kiek nekompensuos dalyvavimo šiose varžybose išlaidų, aš sunerimau. Atrodė, kad ir šį kartą mano noras aplankyti Olandiją ir teliks tik noru, nes kompanijoje vykti į svetimą šalį dalyvauti varžybose yra žymiai smagiau nei tą daryti vienam. Labai nudžiugau, kai sužinojau, kad Edvardas Bužinskij, nepaisant federacijos sprendimo visai nefinansuoti šių varžybų, nusprendė dalyvauti šiose varžybose, skirdamas tam savo asmenines lėšas. Susitarėme, kad gyvensime kartu (varžybų organizatoriai leido pasirinkti, kas su kuo nori gyventi dviviečiuose kamabariuose). Edvardas bilietus jau buvo įsigijęs anksčiau, o aš pasistengiau įsigyti bilietus skrydžiui iš Rygos tuo pačiu reisu.

Iš Rygos mes, du Lietuvos atstovai, keliavome į šias varžybas jau smagioje 5 žmonių kompanijoje -prie mūsų prisijungė latvių trio (daugkartinė pasaulio čempionė Z.Golubeva, didmeistris R.Vipulis ir jaunoji latvė ...). Kelionės rūpesčiai sumažėjo, nes šaunuoliai latviai visą informaciją apie reikiamus persėdimus-maršrutus traukiniais ir autobusais (o jų buvo ne vienas) jau buvo surinkę iš anksto.

Taigi, vieną problemėlę ryšium su dalyvavimu šiose varžybose (vykti ne vienam, bet su kompanija ) pavyko išspręsti gan nesunkiai.

Tačiau man (panašiai kaip kaprizingoms koncertų primadonoms-cha cha..) iškilo dar pora problemų:

1. Visiems dirbantiesiems, norintiems dalyvauti varžybose, prioritetą paprastai tenka suteikti darbui, o ne dalyvavimui jose. Ne išimtis šiuo požiūriu esu ir aš,todėl ilgas laikotarpis, oficialiai skirtas šioms varžyboms, tikrai nebuvo argumentas „už“ vykimui į jas.

2. Tuo pačiu metu vyko Europos krepšinio čempionatas. Aš, būdamas aršiu krepšinio mėgėju, jokiu būdu nenorėjau vardan dalyvavimo šaškių varžybose paaukoti galimybę per televiziją stebėti Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimą.


Kartais, kai labai nori, padarai, atrodytų, ir "neįmanomus" (cha cha...) dalykus. Trumpai apie tai, kaip man sekėsi spręsti minėtas problemas:

1. Pirmiausiai gimė išganinga mintis, kad savo varžybų laikotarpį aš galiu sąmoningai sumažinti, dalyvaudamas tik pirmajame etape. Priminsiu, jog pagal varžybų reglamentą pirmajame etape buvo numatyti 7 ratai šveicariška sistema , o toliau į pagrindinį finalą (kuriam buvo numatytos dar 4 dienos) patenka tik 16 daugiausiai taškų surinkusių dalyvių, gi likusiems varžybų organizatoriai siūlė laisvanoriškai žaisti dar 4 ratus , kad užbaigti pradėtą "šveicarišką" turnyrą (šiam paguodos turnyrui buvo netgi įsteigti atskiri prizai). Blaiviai vertindamas savo galimybes šimtalangėse, žinojau, kad į pagrindinį finalą vistiek nepateksiu, todėl nieko blogo neatsitiks,jei sužaisiu tik 7 ratus ir po pirmojo etapo išvyksiu namo. Mąsčiau: "Taip aš ne tik sutrumpinsiu varžyboms skirtą laikotarpį, bet ir ramiai, namų aplinkoje galėsiu stebėti krepšinio finalines batalijas“.
Taip aš ir padariau, nusipirkęs iš anksto lėktuvo bilietą dienai, kai turėjo prasidėti antrasis varžybų etapas. Taip man „pavyko“, atrodė bent tada, išspręsti antrąją problemą –t.y. sutrumpinti varžybų laiką.

Vėliau, kai iki varžybų pradžios beliko pora dienų, varžybų organizatoriai persigalvojo ir išsiuntinėjo el. paštu visiems dalyviams pranešimus, kad nepatekusieji į pagrindinį finalą privalės žaisti ir toliau. Bet... Bet aš jau buvau viską iš anksto suplanavęs, mano bilietas grįžimui jau buvo nupirktas ir savo sprendimo (vykti į varžybas bei dalyvauti tik pirmajame etape ) aš nusprendžiau nebekeisti.
Beliko tik nusiteikti tam tikros rūšies (aišku, ne šaškių-cha cha...) galimai būsimai dvikovai su organizatoriais, apginant savo teises ... Bet apie tai šiek tiek vėliau...

2. Labai abejojau tuo, kad kuris nors Olandijos televizijos kanalas rodys Europos krepšinio čempionatą, juo labiau Lietuvos rinktinės žaidimą. Bet prisiminiau: juk yra jo didenybė internetas... Sužinojau, kad viešbutyje, kur gyvensiu, internetinis ryšys yra, įsimečiau nešiojamą kompiuterį į savo krepšį ir patenkintas tuo, kad dabar jau nenukentėsiu-t.y. krepšinį matysiu „gyvai“, išvykau.

Ir iš tikrųjų,- internetinis ryšys viešbutyje buvo... Deja, mano kompiuteris varžybų vaizdą perdavinėjo labai trūkčiojamai ir aš buvau bepradedąs keiksnoti save, kad atvažiavau į Olandiją būtent tokiu metu: po velnių, vyksta Europos krepšinio čempionatas, o aš negaliu jo matyti.....

Mano laimei, viešbutyje buvo keletas stacionarių kompiuterių, kur internetinis ryšys buvo visai pakenčiamas, perduodamas varžybų vaizdas taipogi –taigi teliko užkariauti poziciją prie kompiuterio. Tai man padaryti sekėsi puikiai (pridursiu –netgi žymiai geriau nei žaisti turnyre –cha cha...). Spėju, kad gandas apie lietuvių meilę krepšiniui jau buvo aplinkinius pasiekęs, todėl jie nusprendė, taupydami savo nervines ląsteles, su manimi dvikovų dėl „vietos po saule“ (galimybės užimti vietą prie kompiuterio) net nepradėti....(cha cha...).

Bus tęsinys...

Lietuva yra Europos geografiniame centre, bet labai geru susisiekimu oro linijomis su kitomis valstybėmis (net ir Europos ) ji pasigirti, deja, negali . Todėl nieko keisto, kad ir šiuo konkrečiu atveju, ieškant tinkamo skrydžio į Olandiją, teko nori nenori iš pradžių "nusibaladoti“ į Rygą ir tik po to skristi į Olandijos miestą Eindhoveną. Olandijoje mūsų dar laukė keli persėdimai traukiniu ir autobusu, todėl kelionė į šias varžybas tapo ganėtinai ilga – išvykę iš Vilniaus ryte, reikiamame viešbutyje atsidūrėme tik vėlai vakare. Visa laimė, kad man visai nereikėjo "sukti galvos" , kur ir kada reikia persėsti, nes latviai, kaip minėjau anksčiau, „namų darbus“ buvo atlikę puikiai.

Mūsų penketuko (dviejų lietuvių ir trijų latvių) džiaugsmas, vėlai vakare pagaliau atsibeldus į reikiamą viešbutį, greitai išblėso: išvydome prie viešbučio registratūros didžiulę eilę, kuri į priekį judėjo vėžlio žingsniu. Pasirodo, varžybų organizatoriai , užuot greitai apnakvydinę visus atvykusius, šį kartą nusprendė visus dalyvius iš pradžių , vaizdžiai tariant, „pamelžti“ : t.y. surinkti reikiamus pinigus. Visiems būsimiesiems varžybų dalyviams ši varžybų organizatorių „naujovė“ (su atvykusiais vėlų vakarą žaidėjais piniginius atsiskaitymus daryti „prieš“ o ne „po“ apgyvendinimo) didelio susižavėjimo nesukėlė (cha cha...) . Pridursiu, kad mano paties turnyrinėje praktikoje, žaidžiant užsienyje, tai buvo pirmas toks atvejis.

Visus sumokėtus mokesčius (už dalyvavimą, už nakvynę ir už maistą) organizatoriai žymėdavosi atskirai, kiekvienam dalyviui reikėdavo išrašyti sąskaitas, išdalinti maitinimosi talonus, paskirti reikiamą kambarį , todėl minėtos procedūros net ir su vienu asmeniu užtrukdavo... Todėl nieko keisto nebuvo tame fakte, kad registracijos metu kilo triukšmas, kurį sukėlė dalyvių "bambėjimai" bei nepasitenkinimo šūksniai.... Pasibaigus varginančiai dalyvių registravimo procedūrai, baigėsi ir minėtas triukšmas. Pralinksmėję, kad vargai pasibaigė, visi ramiai išsiskirstė po savo kambarius...

Manęs, deja, dar laukė papildomi išbandymai.

Kaip minėjau anksčiau, aš vykau į varžybas, nusprendęs dalyvauti tik pirmajame etape. Deja, registruojantis, iš manęs buvo pareikalauta, kad turiu susimokėti už visas ne tik pirmojo , bet ir antrojo etapo 4 dienas (tiek už viešbutį, tiek už maistą). Mokėti už tas dienas, kai manęs faktiškai viešbutyje jau nebus, aš, aišku savaime, atsisakiau. Kilo ginčai su viešbučio atstovais. Matydami, kad aš nežadu nusileisti, ir motyvuodami tuo, kad ne jie čia viską sprendžia, jie patarė man viską aiškintis su FMJD (pasaulinės šaškių federacijos) prezidentu olandu H.Otten. Mano optimizmas, kad pavyks greitai su juo išsiaiškinti , lygiai taip pat greitai (cha cha...) ėmė blėsti.
Prezidentą glaudžiu ratu (su kažkokiomis savomis pretenzijomis ir problemomis) buvo apspitę Afrikos atstovai ir tapo aišku, kad kol jie neišsiaiškins, man teks laukti. ( Vėliau mūsiškis Aleksejus Domčevas ta proga pakomentavo , kad afrikiečiai beveik visose oficialiose varžybose reikalauja sau papildomų lengvatų ir dažniausiai jas gauna..)
Galų gale afrikiečiai savo problemas su prezidentu išsprendė ... Atėjo ir mano eilė.
Tačiau kiekvienas iš mūsų įrodinėjo savo tiesą.

Prezidentas: "Buvo papildomai pranešta, kad reiks žaisti abiejuose etapuose, todėl privalot žaisti ir mokėt už abu etapus";

Aš : "Pranešta buvo per vėlai, nes aš jau buvau viską suplanavęs ir nusipirkęs bilietus konkrečioms datoms, todėl žaisiu ir mokėsiu tik už pirmąjį etapą";

Pažįstamų šaškių pasaulyje turiu užtektinai, todėl pabandžiau į pagalbą pasitelkti ką nors iš žinomų autoritetų. Tačiau net ir daugkartinės pasaulio čempionės Z.Golubevos bandymai užtarti mane nepadėjo nukreipti ginčą sau naudinga linkme. Niekas iš mūsų nenorėjo nusileisti. Matyt, tam įtakos turėjo ir tas faktas, jog mes abu (tiek prezidentas H.Otten, tiek aš ) jau buvome ganėtinai "nusikalę" : H.Otten nuo ilgų varginančių debatų su afrikiečiais, aš nuo ilgokos kelionės ir ilgo laukimo.
Po ilgų ginčų, jau šiek tiek "atvėsęs", nusprendžiau keisti taktiką ir pareiškiau :
"Na ką gi, jei aš turiu mokėti už tas 4 dienas, kai manęs jau nebus, tai tada :
1. aš tiesiog vykstu namo ir varžybose visai nedalyvauju;
2. išvykstu, susidaręs apie šių varžybų organizavimą labai blogą įspūdį....“

Tiesą sakant, nežinau, kuris iš minėtų argumentų labiau "suveikė", tačiau H.Ottten po šios frazės kuriam laikui nutilo, po to liepė viešbučio tarnybai priimti iš manęs pinigus tik už pirmojo etapo dienas.

Tai buvo, galima sakyti, mano pirmoji pergalė šiose varžybose (ko gero, pati sunkiausia - cha cha...).

Nepaisant minėto ginčo (o gal būtent dėl jo ?! – cha cha…), FMJD prezidentas po to turnyro eigoje visaip stengėsi man rodyti savo draugiškumą. Kitaip tariant, pasiginčiję likome draugais...

Gal dar bus tęsinys....