Riešutas UAB "Rivilė" http://www.rivile.lt

Naujausi pranešimai...
A.Domčevo įspūdžiai, grįžus iš Italijos (0)
2019m. tarptautiniai turnyrai ... (0)
2018m. komandinis (tęsinys 6) (0)
2018m. komandinis (tęsinys 5) (0)
2018 komandinis (tęsinys 4) (0)
2018 komandinis (tęsinys 3) (0)
2018m. komandinis (tęsinys 2) (0)

2007 - 19: 618838
07.15: 143

Užsiregistruoti | Prisijungti/atsijungti

Apie šaškes[<<Atgal]

PranešimasAutorius
2012m. komandiniam ("64",klasika) pasibaigus...
Praėjusį savaitgalį (11.16-11.18) baigėsi komandinio klubų čempionato batalijos prie šaškių lentų. Visos 16 komandų, pateikusios paraišką dalyvauti čempionate, savo pažadą įvykdė. Tiek šis faktas, tiek tai, kad visos komandos buvo pilnų sudėčių , o kai kurios turėjo ir atsarginius žaidėjus (priminsiu, kad komandą sudarė 4 žaidėjai, o atsarginių skaičius nebuvo ribojamas) negali nedžiuginti. Beveik visos komandinės dvikovos, kaip ir buvo prognozuojama, buvo atkaklios ir bekompromisinės. Netgi tuo atveju, kai komandinis rezultatas jau būdavo nulemtas, likusiose dvikovose toliau buvo atkakliai kovojama už kiekvieną papildomą tašką ar pustaškį. Tai daryti skatino noras papildyti mažųjų taškų kraitį, nes pagal čempionato nuostatus, esant „didžiųjų“ taškų (bendrų komandinių susitikimų rezultatų) lygybei, pirmas papildomas kriterijus buvo „mažieji“ taškai (t.y. kiekvieno žaidėjo surinkti taškai).

Prieš prasidedant čempionatui, buvo paskaičiuoti vidutiniai komandų reitingai (imant jos narių 4 aukščiausius reitingus). „Pamario“ ir „Riešuto“ klubai įrodė, jog išankstinis favoritų vaidmuo, kurį jie gavo pagal šį kriterijų,buvo priskirtas jiems ne be pagrindo. Būtent šie du klubai ir šiais metais buvo pagrindiniai konkurentai į čempionato nugalėtojų vardą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, o tolimesnė turnyro eiga tą patvirtino, viską nulėmė šių klubų tarpusavio dvikova 3 rate. Dėl šio susitikimo svarbos verta apie ją papasakoti šiek tiek daugiau.
Varžovai susėdo tokiomis poromis : Virgis Žutautas-Ričardas Valužis, Aleksej Domčev-Saulius Gricius, Vaidas Puočiauskas-Andrius Kybartas, Žilvinas Mieldažys-Arūnas Norvaišas.

Užbėgdamas įvykiams už akių, iš karto paminėsiu, jog Žilvinas, šaškininkų terminais šnekant, abiejose mikromačo partijose „stovėjo gan užtikrintai“ ir šaltakraujiškai atmušė jose Arūno bandymus kažką išspausti.

Šių eilučių autorius susitikime su Kybartu atmetė varžovo pirmojoje mikromačo partijoje anksti pasiūlytas lygiąsias, vertindamas susidariusią poziciją ant lentos kaip laimėtiną. Beieškant forsuoto laimėjimo, bet jo taip ir neradant, pakliuvau į ceitnotą ir buvau priverstas, žaidžiant jau “ant greitųjų“, tenkintis tęsiniu, kuriame apie jokį pranašumą jau nebuvo ko ir svajoti,- padėtis tapo lyginė su netgi malonesne akiai varžovo pozicija. Susinervinęs, kad išleidau pergalę ir keiksnodamasis bei mintyse ieškodamas atsakymo į klausimą „kur ir kada aš tą pergalę paleidau ?“ , visai užmiršau apie tiksintį laikrodį, ko pasėkoje vietoj planuotos pergalės uždirbau nulį (cha cha...). Tapo dvigubai apmaudu, kai sužinojau, kad Domčev „pagavo“ Gricių ir savo partiją laimėjo, todėl man būtų užtekę netgi lygiųjų, kad komanda pradėtų šiame svarbiame mače pirmauti. Deja, tuo mūsų komandos bėdos nesibaigė: mano kvailu pavyzdžiu (cha cha...) pasekė ir Virgis, kuris irgi „sugebėjo“ pražiopsoti laiką. Vienintelė paguoda Virgiui, galbūt, buvo tik tai, kad jo pozicija tuo metu buvo pasyvesnė ir reikėjo gintis.

Prasidėjo antrosios mikromačų partijos. Suprasdamas, kad „klasikoje“ atsilošti prieš didmeistrį šansų praktiškai nėra, aš asmeniškai visas viltis susiejau su Virgio-Ričardo susitikimu. Kaip ir reikėjo tikėtis, mano „husariškus“ bandymus atsilošti antrojoje partijoje Andrius šaltakraujiškai greit užgesino (cha cha...) ir partija baigėsi lygiosiomis, gi Ričardas buvo susikaupęs ir savo tikslą (nepralaimėti antrosios mikromačo partijos ) pasiekė.
Atkaklioje dvikovoje „Pamarys“ šį susitikimą laimėjo 5:3 .
Po to įgyto taškų pranašumo "Pamarys" pagrindiniams varžovams nebeleido sumažinti ir tokiu būdu po 2 metų pertraukos šis klubas pelnytai vėl tapo čempionais.

Bus tęsinys.
Re: 2012m. komandiniam (
Šį kartą ,priešingai praėjusiam čempionatui, kai komandą į priekį tempė tik du komandos lyderiai didmeistriai Kybartas ir Norvaišas, „Pamario“ komandoje puikiai sužaidė jos trečiasis narys Ričardas Valužis. Jis, surinkęs šiemet solidų taškų kraitį (+4), mano nuomone, pilnai reabilitavosi komandos draugų akyse už savo praeitų metų nesėkmingą žaidimą. Ketvirtojo komandos nario ,Sauliaus Griciaus,parodytas rezultatas ir šį kartą buvo kuklokas, tačiau praeitų metų fiasko nebepasikartojo ir to, kaip parodė varžybų finišas, užteko, kad komanda užimtų pirmąją vietą.

Mano paties prognozės, kad „Riešutui“ šis čempionatas nebus toks „lengvas pasivaikščiojimas“ kaip kad buvo pernai, deja, pasitvirtino. Pablogėjo ne tik komandos užimta vieta , bet ir visų komandos narių (išskyrus Domčevą) asmeniniai rezultatai.
Užtenka prisiminti vien tą faktą, kad pernai nei vienas komandos narys nepatyrė nei vieno pralaimėjimo, gi šiemet jų neišvengė net trys komandos nariai, o Žilvinas turnyro finiše netgi nusirito į minusinį balansą. Ne be nuodėmės :) šį kartą likau ir aš pats: atmetęs Andriaus Kybarto siūlomas lygiąsias ir perdaug optimistiškai nusiteikęs bei įsijautęs į būsimos pergalės skonį, užmiršau, kad šaškėse be pozicijos dar yra ir laiko faktorius (cha cha...). Nežiūrint šių,iš pirmo žvilgsnio lyg ir didelių nesėkmių, komanda viso turnyro metu tvirtai žengė antroje vietoje ir didelės konkurencijos kovoje dėl sidabro medalių iš varžovų nesulaukė. Taigi, dauguma orakulų, prognozavę kad pagrindiniai čempionato favoritai yra „Pamario“ ir „Riešuto“ klubai, buvo teisūs, o čempionato eiga parodė, jog būtent favoritų dvikovos baigtis ir nulėmė, kam atiteks 1-oji, o kam -2-oji vieta.

Be abejo, didžiausio pagyrimo šiame čempionate nusipelnė J.Kulikausko v. klubas. Gal kažkiek ir suklysiu, bet, mano nuomone , iš varžovų šią komandą labai rimta konkurente kovoje dėl medalių laikė tik aš ir, galbūt, Sigitas Smaidrys, nes abu mes gan teigiamai atsiliepiame apie Andriaus Mikalausko žaidimą. Šiuo atžvilgiu mūsų abiejų nuomonė, atrodo, sutampa: Andriaus turimas reitingas yra aiškiai per žemas jo demonstruojamam žaidimo lygiui (aukštesnio reitingo Andrius neturi tik dėl to, jog oficialiuose turnyruose jis praktiškai nežaidžia). Apie Jono Danilevičiaus potencines galimybes rodyti geresnius rezultatus aš jau buvau užsiminęs ankstesniuose rašiniuose, o Žygirdas Sokolovas jau seniai įrodinėja, kad sugeba užimti aukštas vietas įvairiuose turnyruose, -todėl prieš čempionatą man pačiam asmeniškai atrodė, kad šiai komandai „koją pakišti“ gali tik solidus veteraniškas Antano Smaidrio amžius bei menka Veronikos Vilčinskajos varžybų patirtis prie "64" lentos. Antanas savo žaidimu komandos perdaug nenuvylė, todėl man užimtoji šio klubo prizinė vieta nebuvo labai didelis siurprizas, ko, turbūt, nepasakysi apie kitus šios komandos varžovus (cha cha...).

Bus tęsinys.
Re: 2012m. komandiniam (
„Vitražo“ komanda (S.Smaidrys, D.Norkus, S.Kulakauskaitė, E.Starkus) viso turnyro metu realiai pretendavo patekti į prizininkų gretas. Tačiau šiemet tokių pretendentų gretos žymiai išaugo ir buvo aišku, kad viską lems varžybų finišas.
Buvo aišku, kad jei „Vitražas“ paskutinę varžybų dieną sugebės atsilaikyti (ar net laimėti) prieš „Riešutą“, tai jo šansai užimti prizinę vietą bus labai dideli. Deja, komandai tai padaryti nepavyko, pagrindiniai konkurentai tuo pasinaudojo,todėl net ir laimėtas mačas paskutiniame rate nebesuteikė šiai komandai galimybės užimti trokštamą prizinę vietą. „Vitražo“ užimta 4 vieta, įvertinus išaugusią konkurenciją , negali būti vertinama kaip nesėkmė, bet, aišku savaime, tai nėra tas tikslas, apie kurį ši komanda svajotų, prieš startuojant čempionatui. Abu komandos lyderiai taškus, kaip ir buvo planuota, rinko neblogai. Komanda, manyčiau, daugiau tikėjosi iš Simonos, kuriai šis turnyras nebuvo itin sėkmingas. Iš kitos pusės, turint omeny, kad Simona paskutiniu metu varžybose žaidžia retai ir jai trūko varžybinės praktikos, vargu ar tai galima laikyti didele jos nesėkme, nes žaista juk buvo su vyrais, o į klubinį čempionatą, lyginant su festivaliniais turnyrais, atvyksta stipresni žaidėjai. Edmundas Starkus pagal surinktų taškų skaičių (-1) pasirodė, mano nuomone, pagal savo galimybes ir jei ne apmaudus pralaimėjimas (dėl laiko) išloštoje pozicijoje prieš Navicką, tai Edmundo parodytą rezultatą būtų galima vertinti netgi teigiamai.

Šilutės komanda dar prieš turnyrą buvo mano pavadinta kaip „tamsusis arkliukas“. Nelabai aiškiau (kaip vertinti šios komandos šansus) man (spėju, kad ir kitiems-cha cha...) pasidarė, net ir išvydus šios komandos sudėtį. Joje figūravo puikiai pažįstamas mažeikietis meistras B.Družininas ir trys meistrai iš Sankt-Peterburgo: Makarov, Dudkovskij, Napreenkov. Iš šių trijų atvykusių meistrų tik apie vienintelio Napreenkovo pajėgumą aš turėjau susidaręs išankstinę nuomonę. Apie Dudkovskij žinojau, kad praeityje -tai gan pajėgus meistras, o apie Makarovą, išskyrus tai, kad toks žaidėjas yra, nieko nežinojau.

Na o dabar truputį su jumoru apie savo emocijas-samprotavimus, susipažinus su svečių (kitaip jos ir nepavadinsi-cha cha...) komanda.

Pirmiausiai išsiaiškinau, kad Makarov už mane keletą metelių vyresnis. „Na ką gi,jau gerai“ - nusprendžiu aš –„ juk veteranų aš nebijau..“ (cha cha...).

Rusams visokie dvibalsiai „uo“ ir „au“ , kurie yra mano pavardėje, yra sunkiai ištariamas ir rašomas dalykas,todėl nenuostabu, kad, prieš prasidedant partijai, mano priešininkas atkakliai prašo manęs eilinį kartą pakartoti pavardę. Aš paslaugiai jo blanke užrašau savo pavardę ir nudžiungu dar kartą.
Mąstau : „Aha... tai reiškia, kad už kokios nors draugijos rinktinę ar TSRS pusfinaly nesi lošęs.... . Juk visi, kas žaisdavo visasąjunginėse , žaidėjų, atstovaujančių respublikų rinktinėms, pavardes (nesvarbu, ar tai būdavo silpnas, ar stiprus žaidėjas) paprastai žinodavo... Matomai, aukšto lygio varžybų praktikos nelabai turi ...“
„Tokius reikėtų bandyti „mušti“- nusprendžiu aš. Tačiau pirmoji mikromačo partija mane šiek tiek „atšaldė“ (cha cha...). Ir nors antrojoje partijoje priešininkas žaidė neišvaizdų variantą, bet aš žaidžiau gan įsitempęs, nes mąsčiau: „ Velniai žino, o gal kažką paruošęs yra, gal jis koks „susirašinėtojas“ ir dabar mane gaudo ant savo „šlifo“...“. Išlošęs šią partiją, nusprendžiau , kad į prizininkus Šilutė gal ir gali dar pretenduoti, bet pirmos vietos tai jie, svečiai, tikrai negaus, nes dar „per mažai druskos suvalgę“ ... (cha cha...)

Dudkovskio pavardę aš jau žinojau ir Virgį perspėjau, kad būtų susikaupęs ir „nelįstų kur nereikia“. Bet Virgis į mano pastabą, kaip parodė tolimesni įvykiai, atrodo, nelabai sureagavo... (cha cha...) .

Mano nuomone, svečių komanda atsidūrė daugmaž toje vietoje, kur ir turėjo būti.
Manau, kad aukščiau atsidurti jai buvo netgi mažesni šansai negu atvirkščiai, nes palankiai susiklostę burtai, kurių dėka turnyro pabaigoje "Šilutės" (nelabai ir liežuvis apsiverčia šią komandą taip vadinti- cha cha....) komandai teko žaisti su dviem šio čempionato autsaideriais (Jonavos ir Kalvarijos komandomis) galėjo būti ir kitokie...Atkreipsiu dėmesį, jog per šiuos du susitikimus jai pavyko pririnkti 16(!) „sausų“ mažųjų taškų, kurie ir nulėmė, kad, dalinantis 5-9 vietomis, būtent jai atiteko penktoji vieta. Iš kitos pusės, šioje komandoje, žaidžiant jai stipriausia sudėtimi, nebuvo aiškiai silpnų vietų (4 žaidėjai-4 meistrai) ir tuo ji buvo pavojinga ...

Bus tęsinys....
Re: 2012m. komandiniam (
„Baltijos“ komanda, nors ir nesurinko pačios stipriausios sudėties (nežaidė V.Kudriavcev), užėmė pakankamai aukštą (6) vietą. Neblogus asmeninius rezultatus šioje komandoje parodė Ž.Steckevičius ir A.Šugajevas, nepralaimėję abu nei vieno mikromačo, o ir visą komandą galima pagirti už parodytą sportinį rezultatą.

Iš kitos pusės, tenka pripažinti, kad aukštą vietą komandai nulėmė, mano ir daugumos dalyvių nuomone, ne visai teisingas čempionate pasirinktas papildomas kriterijus (mažieji taškai), esant didžiųjų taškų lygybei. Kaip besvarstytumėme, bet, žaidžiant šveicariška sistema, daug ką nulemia tai , kokį varžovą gauni konkrečiame rate, esant keliems jų parinkimo variantams. Todėl šveicariškoje sistemoje pirmas papildomas kriterijus turėtų būti koeficientas,-t.y. pirmiausiai turėtų būti atsižvelgiama į tai, su kuo buvo žaista. (Asmeniškai aš neprieštaraučiau ir Sigito Smaidrio siūlymui, kad dar prieš tai pirmiausiai būtų atsižvelgiama į komandų tarpusavio susitikimo rezultatą).

„Fintas“ šį kartą silpnų vietų neturėjo. Ši komanda , kaip visada, atkakliai kovojo dėl prizinės vietos ir iki tikslo pritrūko truputį sportinės laimės.
Pabandžiau, įdomumo dėlei, paimti trijų komandų, pasidalijusių 5-9 vietas, komandos lyderius pagal surinktus taškus ir palyginti jiems tekusius varžovus. „Šilutės“ komandoje (5 vieta) tai būtų Dudkovskij (+6), „Baltijos“ (užėmusios 6-ąją vietą ) komandoje - Steckevičius (+3) , „ Finto“ (7 vieta) komandoje- Petrauskas (+2). Atitinkami jiems tekusių varžovų vidutiniai reitingai yra: 2136, 2113, 2265. Akivaizdu, kad Petrauskui, turint žymiai stipresnius varžovus, rinkti taškus buvo žymiai sunkiau (juk jam teko žaisti net su trimis varžovais, esančiais Lietuvos žaidėjų sąrašo pagal reitingą pirmajame šešetuke) .
Todėl teisus, matomai, yra Vladas Valantinas (aptariant šio čempionato rezultatus) teigdamas, kad jo komanda „Fintas“ nepelnytai buvo „nuskriausta“ (vietoj penktos vietos užėmė tik septintąją). Juk, priešingai nei vienodą didžiųjų taškų skaičių su ja surinkusios ir aukštesnes vietas pagal turnyro nuostatus užėmusios Šilutės ir "Baltijos" komandos, ji nežaidė nei su viena iš trijų paskutinių čempionato komandų, todėl akivaizdu, kad jos surinkti didieji taškai šį kartą nepelnytai buvo nuvertinti.

Tačiau, priešingai Vladui, nematau visame tame didelės varžybų teisėjų kaltės: nuostatai buvo paskelbti iš anksto, o mes visi, būsimi varžybų dalyviai, šiuo klausimu tylėjome ir „atsibudome“ , tik varžyboms pasibaigus. Manau, kad ateityje papildomi kriterijai, atsižvelgus į kritiką, bus sukeisti vietomis.

Bus tęsinys...
Re: 2012m. komandiniam (
Naudojant vaizdžią Vlado Valantino terminologiją, „Verdenė“ irgi gali būti priskirta prie „nuskriaustųjų“ komandų . Jai, dalinantis 5- 9 vietas, pritaikius „mažųjų“ taškų kriterijų, atiteko tik aštuntoji vieta . Kaip ir „Fintas“, ji irgi nežaidė nei su viena iš trijų paskutinių čempionato komandų, todėl, pritaikius pirmoje vietoje kitokį papildomą kriterijų (koeficientą ), būtų atsidūrusi aukščiau.
Likus dviem ratams, „Verdenei“ buvo palanku, kad pagrindinis jos konkurentas (kovoje dėl prizinės vietos) „Vitražas“ savo mačą prieš „Riešutą“ pralaimėtų. Natūralu, kad prieš 7 rato dvikovas „Verdenės“ lyderis Aleknavičius palinkėjo mūsų komandai sėkmės, o aš „Riešuto“ vardu prižadėjau, kad kausimės mes, riešutiečiai, „kaip liūtai“. Aišku, kad šiuo atveju mes pirmiausiai rūpinomės „patys išnešti sveiką savo kailį“, tad , kaip sakoma liaudyje, panašius pažadus nesunku buvo „dalinti į kairę ir į dešinę.....“( cha cha... ). Kaip ten bebūtų, bet „Riešutas“ savo pažadus, duotus prieš turą, įveikti „Vitražą“ įvykdė, tad „Verdenei“, laimėjusiai irgi savo priešpaskutinį mačą , turėjo būti dvigubai apmaudu, pralaimėjus lemiamą dvikovą J.Kulikausko v. klubui ,-juk medaliai buvo taip arti. Šiuo atveju J. Kulikausko v. klubas, laimėjęs šį svarbų susitikimą, „atkeršijo“ „Verdenei“ už analogišką pralaimėjimą per „Riešuto taurės“ varžybas. „Verdenės“ komandos lyderiais pagal surinktų taškų skaičių, kaip ir buvo laukiama, buvo V.Aleknavičius (+3) ir L.Vengelis (+2). Iš kitos pusės, kaip komandos, pretenduojančios į prizinę vietą, abu lyderiai patyrė , sakyčiau, perdaug pralaimėjimų (per abu jų buvo 3) .

Akmenės komanda, turėjusi, iš pirmo žvilgsnio vertinant, gan lygią sudėtį, galutiniais čempionato rezultatais (9 vieta) , atrodo, nei perdaug džiaugėsi, nei perdaug liūdėjo. Rezultatas nėra itin blogas, tačiau šiais metais komandoje buvo tik vienas žaidėjas (V.Igaris) ,kuris parodė stabilų žaidimą rezultato prasme,todėl komandai į aukštas vietas pretenduoti buvo sunku. Nepaisant to, potencijos užimti aukštesnę vietą ši komanda turi.

Mano paties samprotavimai prieš čempionatą, vertinant Elektrėnų komandos galimybes, apie tai, jog šios komandos sudėtį sudaro neblogai festivalinio pobūdžio turnyruose žaidžiantys žaidėjai, bet jiems trūksta patyrimo, dalyvaujant aukštesnio lygio varžybose, pasirodė teisingi. Elektrėnų komanda prieš tris komandas-autsaideres kovojo puikiai-iškovojo visas pergales, o su kitomis komandomis kovoti jau sekėsi žymiai sunkiau –per likusius penkis susitikimus iškovoti tik du taškai.
10-oji šios komandos užimta vieta, mano manymu , gan objektyviai atspindi šios komandos pajėgumą.

Bus tęsinys...
Re: 2012m. komandiniam (
Visas čempionate komandas pagal pajėgumą sąlyginai galima buvo suskirstyti į keturias (arba penkias) grupes.
Komandos, užėmusios 10-13 vietas, sudarė trečiąją (arba ketvirtąją) pagal pajėgumą grupę. Ir kiekviena iš jų galutinėje įskaitoje, mano manymu, vienodai sėkmingai galėjo atsidurti tiek 10-oje, tiek 13-oje vietoje.

Klaipėdos „Švyturio“ komandoje (11 vieta) labai sėkmingai sužaidė Modestas Klimas, nepralaimėjęs nei vieno susitikimo ir surinkęs solidų taškų skaičių (+4).

Jaunimo komanda (12 vieta), sudaryta iš pagrindinai šimtalanges šaškes kultivuojančių jaunų žaidėjų, savo kailiu patyrė, kad mažoji lenta („64“ šaškės) ir didžioji šaškių lenta („100“ šaškės) skiriasi ne tik dydžiu, bet ir savo specifika.

Marijampolės komandoje pagal surinktų taškų skaičių buvo du aiškūs lyderiai(Labutis ir Navickas), bet palaikymas iš kitų komandos draugų šį kartą buvo labai silpnas. Būtent tai ir nulėmė, kad, nepaisant gan sėkmingo Labučio ir Navicko žaidimo, komanda teužėmė 13 vietą.

Kiekviena iš komandų, užėmusių 14-16 vietas (Kalvarijos ŠŠSK, Jonavos „Joneidra“ , Ukmergės „Juodasis rikis“ ) bandė kaip nors pabėgti iš paskutiniųjų dviejų vietų ir tai padaryti pavyko šių varžybų debiutantei -Ukmergės „Juodajam rikiui“. Tiek kalvarijiečiai, tiek jonaviečiai, manau, žinojo, kad jų šiame čempionate laukia autsaiderių vaidmuo, na o ukmergiškiai, turbūt, įsitikino, kad „žaisti savame kieme“ yra viena, o respublikiniame lygyje –tau jau kas kita...Neabejoju, kad patyrimas, kurį gavo ukmergiškiai, sužaidę čempionate, ateityje jiems pravers.

Nepaisant užimtų paskutinių vietų, būtent šias tris komandas norisi labiausiai pagirti už tai, kad jos atvyko į čempionatą, stengėsi ir kiekviena kovojo pagal savo galimybes.

Bus tęsinys...
Re: 2012m. komandiniam (
O toliau šiek tiek apie problemas ir teigiamus dalykus, susijusius su čempionatu .


Problemos:
1.
Pagrindinis minusas jau buvo paminėtas anksčiau- tai toli gražu ne pati geriausia vietų nustatymo tvarka, kuri buvo taikoma šiame čempionate, surinkus kelioms komandoms vienodą didžiųjų taškų skaičių.
Aišku, kad ateityje, esant šveicariškai sistemai, papildomų kriterijų eiliškumą vietų nustatymui reikėtų keisti: pirmenybė turi būti suteikiama koeficientui, o ne mažiesiems taškams. ( Ir atvirkščiai: jei čempionatas vyktų ratų sistema, tai, mano nuomone, pirmenybė tada turėtų būti teikiama mažiesiems taškams, o ne koeficientui).


2.
Nėra pas mus iki šiol jokio reglamento bei taisyklių apie žaidėjo perėjimą iš vieno klubo į kitą (t.y. nuo kada žaidėjas įgyja teisę žaisti už kitą klubą ir pan.). Aš iš principo nesu prieš „žaidėjų perėjimą iš vieno klubo į kitą“, bet minimalią tvarką reikėtų įvesti. Ir nors šioks toks progresas šioje srityje jau pastebimas, bet kad tą dalyką reikia formalizuoti- irgi Akivaizdu. Tikėsimės, kad federacija artimiausių kelių mėnesių bėgyje tai ir padarys.



3.
Sigito Smaidrio siūlymas : "Komandos sumoka startinį mokestį iki tam tikro termino“, deja, ir šiais metais nebuvo įgyvendintas.

Būtų puiku, jei kitais metais tai pavyktų.

4.
Nelabai, norint vertinti čempionatą kaip solidžias varžybas, man žiūrisi čempionate taikoma trumpoka laiko kontrolė, skirta partijai sužaisti.
Tačiau tam yra pateisinamos priežastys. Juk norima visko: ir pravesti rinkiminę- ataskaitinę LŠF konferenciją būtent čempionato metu, ir surengti antrą varžybų dieną iškilmingą vakarienę, ir išvykti trečią varžybų dieną kuo anksčiau... Na o kai prie viso to prisideda dar ir noras sužaisti žaibo turnyre, tai, tiesą sakant, reikia stebėtis, kad mes išvis spėjame per tas nepilnas tris dienas visa tai atlikti.
Esu realistas, todėl nesitikiu, kad kas nors ateityje dėl laiko kontrolės keisis, nes vargu ar dauguma sutiks paaukoti nors vieną iš aukščiau išvardintų norų vardan normalesnės (didesnės) laiko kontrolės...



Teigiami momentai:

1.
Jau antri metai visai neturime problemų dėl komandų atvykimo. VISOS komandos, žadėjusios atvykti į čempionatą, savo pažadus įvykdė,- taigi, visos jos nusipelnė pagyrimo !

2.
Oficialiai buvo išspręstas daug diskusijų sukėlęs klausimas, ar leisti žaisti komandose užsienio šalių piliečiams.
Balsavimo būdu buvo nuspręsta, kad žaisti leidžiama, bet komandoje vieno komandinio mačo metu jų negali būti daugiau dviejų.

(Aš pats asmeniškai siūliau leisti žaisti tik vienam užsieniečiui, bet mano pasiūlymas balsavime keliais balsais pralaimėjo. Tiesą sakant, gali būti, kad , vykstant balsavimui, mano paskubomis balsuotojams skirtas klausimas: "kiek ne lietuvių gali būti komandoje?“ galėjo ir suklaidinti , nes tai galėjo būti suprasta kaip tautybės apribojimas ....Aš, aišku savaime, turėjau omeny ne tautybę, o pilietybę... –t.y. reikėjo klausimą formuluoti "kiek ne Lietuvos piliečių gali žaisti komandoje?“
Bet dabar man tik belieka spėlioti, ar tai turėjo įtakos .... Kaip ten bebūtų, kažko ypatingai blogo neatsitiko. Svarbiausia, kad tą klausimą iš principo išsprendėme.)


3.
Kaip jau tapo įprasta, ir šiais metais šeimininkai (Romas Urmilevičius ir Romas Paškauskas) šiltai sutiko ir svetingai priėmė varžybų dalyvius. Varžybų uždarymo metu buvo įteikta daugybė įvairiausių prizų, kuriuos įsteigė varžybų šeimininkai. Verta paminėti ir tai, kad "žaibo" turnyro nugalėtojų irgi laukė vertingi šeimininkų įsteigti prizai.

Ačiū šeimininkams ir iki kitų susitikimų !

Puslapis: 1

Sprendimas: UAB "Rivilė"