Š.m. Europos „100“ šaškių veteranų čempionatas vyko Rygoje rugsėjo 18-25 d.

Oficiali čempionato statistika:
---------------------------------

54 dalyviai , kurie atstovavo Rusijai, Olandijai, Izraeliui, Latvijai, Lietuvai, Estijai,Vokietijai, Ukrainai, Italijai,Prancūzijai, Lenkijai;
dalyvių tarpe- 3 tarptautiniai didmeistriai, 13 FMJD meistrų;
varžybų vykdymo sistema - 9 ratai šveicariška sistema.
------------------------------

Kaip jau įprasta, gausiausios turnyro dalyvių gretos ir šį kartą buvo iš Olandijos ir Rusijos. Kaip ir praeitais metais, Lietuvos atstovai šiame čempionate buvo : Edvardas Bužinskis, Vaidas Puočiauskas ir Virgilijus Žutautas. Nauja buvo tai, kad šį kartą Lietuvos atstovų gretose buvo ir 2 moterys : Roma Šidlauskienė ir Rima Danilevičienė .

Turnyro nugalėtojai surinko po +3 (beje, panašus rezultatas buvo ir pernai). Šį rezultatą pavyko pasiekti 7 žaidėjams. Pagal koeficientą jų vietos pasiskirstė sekančiai :
1. E. Gurkov (Rusija) 2.E. Bužinskis (Lietuva) 3.F.Teer (Olandija)
4. Jakov Šaus (Izraelis) 5. L. Zalitis (Latvija) 6. D. Berte (Italija) 7. A.Šotanus (Olandija) .
Palyginti neaukštas turnyro nugalėtojų rezultatas rodo , kad net ir favoritams pajėgių varžovų užteko.

„Riešuto“ klubo atstovai V.Žutautas ir V.Puočiauskas surinko po ‘+1‘ ir užėmė 16-23 vietas (pagal koeficientą Virgis -16v., Vaidas-21 v.). Manau , kad šis rezultatas yra gan dėsningas , nes panašų rezultatą (+1) aš ir prognozavau. Žingsnelis į priekį lyg ir yra(cha cha...): susumavus abiejų rezultatus, gauname +2 ,o praeitais metais ,taip sumuojant, buvo +1.
Beje, Virgiui galutiniu rezultatu (nors abu maždaug tokį ir prognozavome), įvertinant visą turnyro eigą, džiūgauti nelabai norėjosi (cha cha...) - po 7 turų , turėdamas +3 ir geriausią koeficientą , jis pateikė didelę staigmeną ,nes buvo tuo metu pirmoje (!) vietoje ... deja , pralaimėjo abi paskutines partijas ...

Moterys žaidė bendrame turnyre , bet , turnyrui finišavus, jų galutiniai rezultatai buvo skaičiuojami atskirai. Ir nors bendrame turnyre mūsų moterų užimta 24-34 vieta (abi surinko po 9 taškus) gal ir neatrodo labai įspūdingai, , tačiau pasidžiaugti yra kuo: Roma (bendroje įskaitoje pagal koeficientą - 25 -ta) , moterų grupėje (iš viso jų žaidė 9) užėmė pirmąją vietą ir gavo tam skirtą medalį bei piniginį prizą .

Tai tiek iš statistinės, formaliosios pusės...

Nenoriu nieko žadėti, bet, gal būt, prisiruošiu kažką parašyti ir iš ne formaliosios pusės :)

O toliau truputis lyrinių ( ir kitokių ..)nukrypimų....
--------------------------------------------------------.

Ryga- daugumai lietuvių savas miestas. Ir man pačiam daug kartų teko Rygoje lankytis. Liko šilti prisiminimai iš jaunystės kovų prie šaškių lentos šiame mieste. Ir ne tik... Tiesa, tas buvo gan seniai. Todėl neslėpsiu, - vykau į Rygą su tam tikra nostalgija ...

Priminsiu (jaunesnės kartos atstovai gali to net ir nežinoti) , jog Ryga sovietmečiu buvo vienas iš šaškių sporto centrų visoje TSRS (taigi, ir pasaulyje) ! :

a) čia buvo leidžiamas vienintelis visoje TSRS specializuotas šaškių žurnalas, kuris šaškininkų tarpe buvo labai populiarus. Dauguma vyresnės kartos šaškininkų dar ir dabar skrupulingai saugo tuometinius šio leidinio egzempliorius.

b) Latvija- bene vienintelė iš visų sąjunginių respublikų turėjo ATSKIRĄ šaškių klubą, įsikūrusį būtent Rygoje .
Beje, klubų sovietmečiu buvo ganėtinai daug, bet paprastai tai būdavo ne šaškių , o šachmatų-šaškių klubai. Toks šachmatų-šaškių klubas savo laiku buvo ir Vilniuje (atkreipiu dėmesį,jog tai buvo klubas, o ne šachmatų -šaškių mokykla kaip kad yra dabar).

c) Ryga galėjo didžiuotis , turėdama savo gretose ne tik šachmatų (M.Talis) , bet ir šaškių pasaulio čempioną (A.Andreiko). Latvijos tuometinė rinktinė buvo gana stipri ir sąjunginėse komandinėse varžybose užimdavo gan aukštas vietas .
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Kai nusipelnęs Lietuvos šaškių treneris Jakov Šaus , dabar gyvenantis Izraelyje, atvyko į Vilnių ir pasiprašė būt priimamas į „mūsų kompaniją“ vykti į Rygą , teko tą ir padaryti, -negi skriausi tą, kuris lyg ir savas yra....
Taigi, į Rygą išvykome pilnu automobilio ekipažu (4 Lietuvos atstovai ir vienas- Izraelio) .
Kelionė neprailgo, nes bendrų prisiminimų su Šausu turėjome ... ( aš su juo kartu žaidžiau Lietuvos ir universiteto komandose, o Edvardas ir Roma –jo buvę auklėtiniai)

Kelionės metu šiaip taip atminty „atgaminau“ , kad paskutinį kartą Rygoje buvau 1988 m. – taigi, dar „sovietų“ laikais. Su šypsena prisiminiau, kaip bandžiau tada suderinti darbinę komandiruotę ir žaidimą rimtose(vyko asmeninės Pabaltijo ir Baltarusijos pirmenybės) varžybose . Pasiūlymą sužaisti šiame turnyre gavau iš Stasės Ligeikienės (ji tuomet buvo ats. Šaškių federacijos asmuo) gan netikėtai ,-kažkas iš turėjusių teisę žaisti Lietuvos atstovų paskutiniu momentu atsisakė vykti , o aš pats jau ilgai oficialiose varžybose nežaidžiau . Iš pradžių atsisakiau , tačiau po to staiga atėjo išganinga (cha cha...) mintis, jog į Rygą man vistiek vėliau ar anksčiau teks vykti darbo reikalais (dirbau tuomet Paruošų ministerijos skaičiavimo centre vyriausiu specialistu , o su latviais mes gan intensyviai bendravome ir keisdavomės tam tikra darbo patirtim ..). Pagalvojau, kad galiu paimti komandiruotę iš darbo bei gauti dar komandiruotę iš sporto komiteto –taigi, nušauti 2 zuikius (dvigubas apmokėjimas! –kuo blogai ? -cha cha ....) ir paskambinau Stasei, kad sutinku žaisti...
Didelių iliuzijų gerai sužaisti nepuoselėjau, nes žaidžiau aš tada po gan ilgos pertraukos,o ir traukiami burtų tvarka privalomi ėjimai buvo tada dėl manęs naujiena ,nes tokio pobūdžio (su privalomais ėjimais) varžybose žaidžiau pirmą kartą. Savo paties nuostabai, po pirmų keturių turų (buvo žaidžiami 9 turai šveicariška sistema) netikėtai atsidūriau pirmaujančiųjų gretose . Bet, kaip sako liaudis, „ant 2 kėdžių vienu metu geriau nesėdėti...“ (cha cha...). Atėjo pirmadienis (varžybos prasidėjo penktadienį..) , ir aš buvau priverstas pradėti rūpintis darbo reikalais . Palakstęs iš vienos vietos į kitą (rūpimi man objektai buvo skirtingose vietose, skirtinguose miesto rajonuose) , aš šiaip-netaip suspėdavau į turo pradžią, bet apie normalų lošimą (tiksliau sakant, būtiną susikaupimą) negalėjo būti nė kalbos. Būtent per tas dienas, kai „laksčiau darbo reikalais“, žaidžiau nesėkmingai , nes mintys buvo kitur , o dar ir suspėti baigti partiją ar darbinius reikalus reikėdavo laiku ,- taigi, buvo tikras, o ne menamas ceitnotas (cha cha...). Čia tada ir patyriau gėdingiausią pralaimėjimą per savo „64“ šaškininko karjerą- beskubėdamas greičiau žaist, pralošiau partiją Zalyčiui 5 –u ėjimu . Atsirado žaidėjų , kurie atatinkamai pakomentavo mano tokį žaidimą . Aišku, jie buvo teisūs .... Bet ir dabar dar atsimenu, su kokiu dideliu malonumu kai kuriems komentatoriams,turnyro dalyviams, priėmusiems mano pasiūlymą pažaisti žaibą, „įkrėčiau į kailį“ ,pridurdamas po to sarkastiškus savo komentarus,skirtus jiems , kad jie žaidžiantys dar blogiau negu aš ...(cha cha...)

Skyrelyje "Nuotraukos" patalpinta keletą užfiksuotų akimirkų iš šio turnyro

Na bet sugrįžkim į dabartį....

Tiek važiuodamas mašinoje, tiek kulniuodamas pėstute, įdėmiai žvalgausi po pažįstamą man miestą ir bandau daryti išvadas. Nusprendžiu . kad ypatingų siurprizų nėra, nes ir miesto centras, ir senamiestis , kaip ir tikėjausi, dabar labiau „iščiustyti“, o miesto pakraščiai ,deja, ir dabar „neblizga“....

Kaip vėliau paaiškėjo, siurprizas vis dėlto laukė , bet, deja, ne toks, kurio mes būtumę pageidavę (cha cha...).
Atvykus į varžybų organizatoriaus latvio J.Lelio iš anksto nurodytus miesto centre svečių namus, kuriuose mes ir planavome apsistoti, paaiškėjo , jog dalis pastato remontuojama ir žadėtųjų mums apgyvendinimo vietų čia nėra. Teko važiuoti kitu nurodytuoju adresu . Deja, tai mūsų nenudžiugino : žadėta buvo miesto centre, netoli žaidimo salės , o čia- miesto pakraštys , be to , ir nakvynės kaina brangesnė nei anksčiau žadėtoji. Tapo aišku, kad teks gaišti laiką kiekvieną kartą, vykstant į turą , o ketinimai vakarais "pasibastyti“ po senamiestį ir teliks ketinimais.. . Argi "senukai" to benorės (cha cha...) , kai žinos, kad po to dar laukia ilga kelionė namo ....

Važiuodami į vietą naujuoju adresu, abu su Virgiu keikėme Lelį ,- juk galėjo jis pasidomėti prieš pat čempionatą, kokia situacija su jo nurodytuoju viešbučiu yra iš tikrųjų....
Juokavome, kad čia , matomai, jo revanšas mums , šaškininkams už tai, kad jis nebuvo išrinktas neseniai vykusiame EDC (Europos šaškių konfederacija) posėdyje Taline į jos vykdomąją valdžią .
Nusprendėme, kad jei tai - revanšas , tai jis labai nevykęs ,-juk ne mes gi tuose rinkimuose dalyvavome (cha cha...)

Aš su Virgiu, kaip ir dauguma lietuvių, esame krepšinio sirgaliai. Pagal nuostatus Europos veteranų šaškių „žaibas“ turėjo vykti pirmąją varžybų dieną, rugsėjo 18 dieną, t.y. tą dieną , kai turėjo vykti Europos krepšinio čempionato finalai. Dar gerokai prieš veteranų čempionato pradžią mes su Virgiu buvome nusprendę „žaibo“ turnyre nedalyvauti,nes abiem knietėjo pažiūrėti per televiziją Europos krepšinio finalus . Juo labiau, kad tuo metu, kai mes samprotavome , ar žaisti mums „žaibe“, dar buvo galima tikėtis, kad į kažkurį krepšinio finalą pateks Lietuvos komanda. Praeitą kartą Berlyne mes su Virgiu "žaibe" nežaidėme , nes jautėmės po kelionės nepailsėję (anksti kėlėmės, mažai miegojome...). Virgis ,matomai, ir šį kartą nebūtų žaidęs „žaibe“ , nes labiau mėgsta žaidimą su ilgesne laiko kontrole , bet aš pats , jei ne noras pamatyti krepšinį, būčiau tikrai žaidęs . Kai, atvykus į mums skirtąjį viešbutuką , įsitikinome, kad programos, per kurią rodomas Europos krepšinio čempionatas , viešbučio televizoriai nerodo, aš mintyse pradėjau keikti Lelį dar labiau, nes atrodė, jog dėl visko (nei krepšinį matysiu, nei "žaibe" žaisiu...) kaltas būtent jis . Matomai, Leliui pasisekė , kad jo tuo metu arti nebuvo ...(cha cha...)
Visgi išeitis dėl krepšinio buvo rasta. Mano sukurta hipotezė (ja labai po to to didžiavausi, - cha cha...) , kad šiame miesto pakrašty rastoje kavinėje , kurioje mes ką tik pavakarieniavom , yra televizorius ir ten gali būti rodoma reikalinga mums programa, pasitvirtino. Mūsų nuotaika pasitaisė, o išgertas alaus bokalas ją kaip mat dar labiau pakėlė . Suradus naujai nurodytame viešbutuke dar ir gerenį apsigyvenimui kambarį bei išgėrus alaus, jau ir Lelis nebebuvo mūsų tarpe taip smarkiai keiksnojamas (cha cha...)

Teisybės vardan tenka pripažinti , jog vėliau Lelis mūsų akyse "reabilitavosi" .Vykstant čempionatui ,buvo matyti, jog latviai (taigi ir Lelis , nes jis buvo vienas iš pagrindinių organizatorių) , organizuodami šį čempionatą , pastangų įdėjo nemažai ir čempionato organizacija tikrai nebuvo prasta .
Pliusų galima išvardinti nemažai :
talpi ir erdvi varžybų salė , žaidimas vyko miesto centre, geras inventorius , varžybų rezultatus ir partijas operatyviai buvo galima sekti internete, lyderių susitikimai buvo rodomi specialiai skirtoje demonstracinėje lentoje prie įėjimo , surengta visai nebloga nemokama ekskursija varžybų dalyviams ir t.t. .
Vienas iš nedidelių minusų buvo tai, jog tualetas buvo gan tolokai nuo žaidimo salės (nors tai gal ir nėra visai menkavertis dalykėlis , įvertinant dalyvių amžių ...cha cha.....) .

Vertinant savo ir kitų žaidimą , galima būtų pasakyti taip: galutiniai rezultatai ir buvo maždaug tokie, kurių buvo galima laukti. Mes su Virgiu prognozavom sau rezultatą po +1 (tokį ir pasiekėme), o beveik visi išankstinėse prognozėse numatytieji favoritai( Bužinskis, Zalytis, Šausas, Gurkov, Šotanus,Teer ir kt..) ir buvo, varžyboms pasibaigus, turnyrinės lentelės priekyje.

Mus, lietuvius, pasibaigus varžyboms, buvo apėmę dvejopi jausmai. Iš vienos pusės, lyg tai ir sužaidėme sėkmingai(juk likome pliuse, aplenkėme nemažai žinomų žaidėjų...) ; iš kitos pusės ,ypatingai džiaugtis pasiektais rezultatais nesinorėjo,nes kiekvienam iš mūsų tam buvo savos priežastys:
Edvardas iškovojo sidabro medalį, bet, turėdamas dalyvių tarpe aukščiausią reitingą, širdies gilumoje jis ( ir ne be pagrindo ! ) tikėjosi pakartoti pernykštį rezultatą (tapti čempionu) ;
Virgis po 7 turų pagal koeficientą netgi pirmavo (!) , bet pralaimėjo abi paskutines partijas ir , aišku, dėl to negalėjo džiūgauti;
gi man pačiam irgi buvo pikta ant savęs : pasiekus 4 pergales (tai netgi daugiau nei pavyko jų pasiekti turnyro nugalėtojams -cha cha ..) , net tris kartus sugebėjau pralaimėt „vaikiškai“;
spėju, kad labiausiai patenkinta iš mūsų visų , pasibaigus varžyboms, buvo Roma ,nes moterų įskaitoje ji liko pirma. Tačiau net ir jinai vieta bendroje įskaitoje (liko 25-a) , matomai, perdaug nesidžiaugė...

Taip kad tobulėti mums,veteranams dar yra kur... Tikėkimės, kad taip ir bus!
Šia optimistine gaida ir užbaigiu savo pasakojimą...