Nuo Lietuvos „100“ šaškių klubinio čempionato finišo praėjo jau daugiau nei savaitė.

Dažnai yra sakoma „geriau vėliau negu niekada ...“ . Turint omeny šį posakį, skaitytojai, tikiuosi, bus atlaidūs man už vėlavimą, juo labiau kad aš pats šį kartą turiu ir šiokį tokį „alibi“: prieš pat čempionatą susirgau, o, pasibaigus čempionatui, irgi dar kurį laiką jaučiausi nekaip...

Pradžiai keletas žodžių apie mūsų klubo “Riešutas“ komandą.
Šie metai (priešingai praėjusiems kartams), buvo, ko gero, pirmas kartas, kai "Riešutas“ netgi patenkintas buvo, kad komandą sudaro tik trys, o ne keturios lentos. Priežasčių tam buvo užtektinai: V.Puočiausko liga, V.Volosionkino užimtumas darbe, A.Prusakovo asmeninės problemos... Visa laimė, kad „100“ šaškėse „Riešutas“, palyginus su kitais klubais, apart vieno aiškaus lyderio ( A.Domčevo), turi , kalbant krepšinio terminais, ilgesnį lygiavertį žaidėjų "suoliuką“. Būtent šis faktorius, nepaisant įvairių susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, sudarė galimybes mūsų komandai dalyvauti čempionate.

Mano su Virgiu Žutautu rezultatai „100“-ėse priklauso nuo konkretaus atvejo: vieną kartą geriau sulošia vienas, kitą kartą- kitas...Ankstesniais metais telikdavo spėti, kas geriau gali sužaisti, t.y. kurio sportinė forma tuo metu yra geresnė. Šiais metais „Riešuto“ klubui, formuojant komandos sudėtį, buvo žymiai mažiau „galvos skausmo“, nes panašių klausimų nebeliko: buvo aišku, kad pastoviai žais Domčevas ir Žutautas, o Prusakovas pakeis tik viename ture negalintį žaisti tuo metu Volosionkiną...

Vertindamas komandų šansus dar prieš čempionatą, aš, neslėpsiu, teikiau prioritetą savo komandai. Tą sąlygojo ne tik aukščiausias turimas komandinis reitingas, bet ir asmeninė nuomonė, kad, atsižvelgiant į komandų sudėtis, esame už kitus stipresni.

Iš kitos pusės, net ir būnant dideliu optimistu, buvo aišku, kad trumpa turnyrinė distancija (dalyvaujant 6 komandoms, viso labo 5 turai), nedidelė komandos sudėtis (tik 3 lentos) sąlygos įtemptą kovą , nes net ir viena grubi klaida gali nulemti komandos likimą. Todėl natūralu buvo laukti, kad ne paskutinėje vietoje šiuo atveju bus sėkmės faktorius.

Mūsų laimei, fortūna nuo mūsų šį kartą nenusisuko. Jeigu žaidžiant su kitomis komandomis, visi įvykiai klostėsi daugmaž logiškai, tai susitikime su „Verdenės“ klubu fortūnos palankumo mums netgi labai prireikė. Tiesa, komandų lyderių susitikime (A. Domčevas-A.Plaksij) Aleksejus gan užtikrintai įveikė savo varžovą, tačiau kiti du susitikimai klostėsi mums ne taip sėkmingai: „Verdenės“ atstovas A. Norvaišas nepasinaudojo partijos viduryje suteikta mūsiškio Virgio Žutauto galimybe laimėti šaškę ir tuo pačiu iškovoti savo komandai du taškus (ši partija po tokios neišnaudotos progos logiškai baigėsi lygiosiomis), o kitas mūsiškis, Viktoras Volosionkinas, turėdamas didelę pozicinę persvarą prieš Luką Vengelį, „pakliuvo“ ant gan nesudėtingo kombinacinio tęsinio ir, objektyviai vertinant, gavo praloštą poziciją. Lukas, turėdamas mažai laiko, po to irgi greit suklydo, leisdamas Viktorui pagauti savo damkę. Padėtis vėl „apsivertė“- dabar jau Lukui, nepaisant to, kad turėjo viena šaške tuo momentu daugiau, reikėjo ieškoti lygiųjų, nes grėsė priešininko prasiveržimas silpnuoju flangu į damas. Turėdamas mažai laiko, išlyginamojo tęsinio Lukas nesurado ir, mums džiūgaujant, Viktoras šventė šioje permainingoje dvikovoje pergalę. „Verdenė“ buvo įveikta solidžiu rezultatu 5:1, tačiau, prisiminus visą įvykių eigą, rezultatas galėjo būti visai kitas...
----------------------------------------------------------------------- ....................................................


O dabar trumpai apie patį čempionatą...

Galutiniai rezultatai: (buvo imami visų lentų asmeniškai surinkti taškai)

1. „Riešutas“ 23 taškai (A.Domčev, V.Žutautas, V.Volosionkin, A.Prusakovas, V.Puočiauskas)

2. „Šaškių magija“ 19 (A.Kybartas, A.Papulovas, S.Venckus)

3. „Verdenė“ 17 (A.Plaksij, M.Šidla,A.Norvaišas,L.Vengelis,M.Janavičius,A.Kovalevskij)


4. Vilniaus jaunimo klubas 16 (A.Tunkevič,V.Golubajev,L.Kraujalis, E.Aleksandravičius,T.Šveikauskis)

5. J.Kulikausko v. 11 (V.Vilčinskaja, R.Šidlauskienė, S.Bezubov, I.Drukteinytė)


6. LŠKMS 4 (A.Bučinskas, A.Lizdenė (Bučinskaitė), R.Mackevičius)

Jei būtų buvusi naudojama įprastinė taškų skaičiavimo sistema (imant tik „didžiuosius“ komandinius taškus) turnyrinė lentelė atrodytų šiek tiek kitaip:
1. „Riešutas“ 9 taškai
2. „Verdenė“ 7
3. „Šaškių magija“ 5
4. Vilniaus jaunimo klubas 5
5. J.Kulikausko v. 4
6. LŠKMS 0


Čempionate naudota vietų nustatymo sistema verta atskiros diskusijos. Kaip minėjau, vertinant komandinius susitikimus, buvo vertinamas ne bendras komandinio susitikimo rezultatas, o visų žaistų partijų rezultatai – jei komanda laimėjo rezultatu 5:1, tai nugalėtojams į turnyrinę lentelę buvo įrašomi 5 taškai, pralaimėjusiems- 1 taškas (t.y. „mažieji“ taškai). Pirmasis kriterijus, nustatant vietas, ir buvo šie vadinamieji „mažieji“ taškai.

Nesinorėjo varžybų organizatoriams gadinti nuotaikos ir „kelti vėją“ prieš varžybas dėl šios, tiesą sakant, archaiškos taškų skaičiavimo sistemos. Nenorėjau to daryti dar ir dėl to, kad, matomai, būčiau sulaukęs pastabų, kad siūlau kitaip, nes mums taip naudingiau. Domčevui pasakiau: įrodykim, kad ir pagal šitą skaičiavimo sistemą esame stipriausi, o tada jau ją sukritikuokim...

Aišku, vienas pliusas, taikant mažuosius taškus, lyg ir yra: turi nori-nenori kovoti dėl kiekvieno taškelio kiekvienoje partijoje. Būtent šiuo argumentu,atrodo, ir grindė E.Bužinskij savo pasiūlymą taikyti tokią taškų skaičiavimo sistemą. Bet taip skaičiuojant, manau, minusų yra daugiau nei pliusų...

Bandau pasamprotauti, kodėl reikia keisti taškų skaičiavimo sistemą:
---------------------------------------------------------------------------------

1. Čia yra KOMANDINĖS varžybos, o ne asmeninės. Jei komanda žaidžia prieš komandą, tai ir turi lemti pirmoje vietoje “komandinis“ rezultatas (taip vadinami „didieji“ taškai: už komandinę pergalę -2 taškai už lygiąsias -1 taškas, už pralaimėjimą –nulis).

2 Kitose komandinėse sporto šakose (krepšinis, futbolas, ledo ritulys, vandensvydis ir t.t.) pirmiausiai skaičiuoja ne įmestus į krepšį taškus, ne įmuštus įvarčius, o laimėtus (lygiąsias) susitikimus. Nesąmonė būtų skelbti nugalėtoja tą komandą, kuri įmušė, pvz., daugiausiai įvarčių per visus susitikimus arba įmetė per visus susitikimus daugiausiai į krepšį....
Tai kodėl šaškėse mes taikom tą nesąmonę,- t.y. skaičiuojam pirmoj vietoj „mažuosius“ taškus (kitaip tariant, pirmiausiai skaičiuojam įvarčius)...?

3. Kažkas gali argumentuoti: šaškėse kažkada taip buvo... šaškės -tai ne krepšinis...

Na taip.. buvo ... kažkada... bet jau senai senai taip nėra.... Jokiuose oficialiuose Europos, pasaulio (net ir šaškių) komandiniuose čempionatuose to senai nebėra... Olandijoje (vedanti šalis „100“ šaškėse) irgi to nėra... Tai ką ? - gal mes patys „protingiausi“ šia prasme norim būti?
Mano nuomone, gaunasi priešingai-atrodom kvailiausi...


Pastaba:
Demonstratyvus taikytos taškų skaičiavimo sistemos neigiamas pavyzdys yra ir šiame čempionate. Taikant šią sistemą, klubas „Verdenė“, surinkęs net 2 komandiniais taškais daugiau už klubą „Šaškių magija“, liko žemiau. Aišku, šaunuoliai yra debiutantai „Šaškių magija“, kad užėmė antrąją vietą ( mes šią komandą su tuo tik sveikiname), nes dėl susidariusios situacijos jie visai nekalti.... Bet reikalo esmė yra ne konkrečiuose komandų pavadinimuose... kitą kartą gali būti atvirkščiai... Esmė yra principe... Pvz., galima pagal esamą turnyrinę lentelę nesunkiai sumodeliuoti tokį realų variantą: vietoj rezultato 5:1 susitikimuose „Verdenė“-LŠKMS ir Jaunimo klubas-LŠKMS įrašykim rezultatus 4:2 ir 6:0. Gautųsi paradoksali situacija, kai „Verdenė“, būdama pagal didžiuosius taškus antra ir surinkusi net 7 komandinius taškus iš 10 galimų bei lenkdama abu tiesioginius konkurentus („Šaškių magija“ ir Jaunimo klubus) net dviem didžiaisiais taškais, liktų žemiau jų ir liktų tik ketvirti ...

Beje, „Verdenė“ dar prieš varžybas (lyg žinodama, kas jų laukia :)) siūlė įprastinį taškų skaičiavimą, naudojamą komandinėse... Jų siūlymui belieka tik pritarti, nes su tokia taškų skaičiavimo sistema komandiniame čempionate atrodome archaiškai.
-------------------------------------------------------------

Čempionate, lyginant su ankstesniaisiais metais, buvo šis tas ir naujo... Paminėsiu keletą dalykų:

1. „100“ šaškės Lietuvoje masiškumu, deja, nepasižymi. Tiek pavienių aktyviai žaidžiančiųjų jomis asmenų, tiek čempionatuose dalyvaujančiųjų komandų skaičius yra nedidelis. Priešingai keliems paskutiniems metams, kai žaisdavo tik penkios komandos arba tik penkių klubų atstovai, šiame čempionate dalyvavo 6 skirtingi klubai. Taigi, lyg ir žingsnis į priekį yra...
Bet ar judėsim į priekį, ar stovėsim vietoj, ar žengsim vėl atgal, parodys netolima ateitis...

2. Džiugina, kad „100“ šaškių čempionate pirmą kartą jėgas išmėgino du debiutantai: naujai susikūręs Telšių klubas „Šaškių magija“ (vadovas R.Steponavičienė) ir LŠKMS (Lietuvos šaškių kompozijos mėgėjų sąjunga).

3. Arūnas Bučinskas (LŠKMS komandos vadovas) išreiškė mintį, kad pastarosios komandos dalyvavimas tokia sudėtimi buvo klaida. Aš pats asmeniškai taip nemanau... Priešingai, aš manau, kad Arūnas nusipelnė šį kartą pagyrimo, kad sugebėjo organizuoti komandos dalyvavimą čempionate.

Aišku, čempionatas būtų įdomesnis, jei jame dar žaistų, pav., E.Bužinskis, S.Smaidrys, V.Stasytis, E.Petryla, Š.Mardosa ir t.t... Iš kitos pusės, čia juk ne Pociūnėlių komandinės varžybos, čia Lietuvos čempionatas, negi Arūnas naiviai tikėjosi, kad tokia sudėtimi jo komanda galės kovoti dėl medalių ?...

Bet esmė ne tame. Pasikartosiu: Arūnas šį kartą yra ŠAUNUOLIS, kad sugebėjo iš principo surinkti komandą dalyvavimui...

4. Varžybų uždaryme, įteikiant medalius, dalyvavo LŠF prezidentas ((beje, tai buvo ir per kitus š.m. Lietuvos čempionatus, vykusius Vilniuje). Gal tai ir nėra kažkas ypatingo, bet bent jau mažytį pliusą už tai naujajam prezidentui uždėti galima... :)

P.S.
Gal nereikės ateityje, vertinant LŠF darbą, samprotauti (kaip kad samprotauja, pvz., A.Fomkinas) kad prezidentas tai „ne prie ko...“ Atseit, federacija dirbo blogai, bet prezidentas tai „ne prie ko...“

Taip ir norisi tokiems samprotautojams užduoti klausimą: jei LŠF prezidentas, vertinant LŠF darbą, yra „ne prie ko“, tai kam tada ta pareigybė išvis egzistuoja... ir apskritai „prie ko jis ?“.