Iš organizatoriaus bei žiūrovo pozicijų...
--------------------------------------------

Visiems atvykusiems į šias varžybas tariu nuoširdų AČIŪ. Kaip minėjau varžybų uždaryme, organizatoriai gali kurti kokius nori fantastinius planus, "verstis per galvą", bet be Jūsų, dalyvių, noro ir entuziazmo, JOKIŲ varžybų nesurengsi ...

Regionų taurės tunyras vyksta antri metai iš eilės. Apie šio turnyrus tikslus rašiau šio turnyro praeitų metų apžvalgoje (žr. straipsnelį 2015m Regionų taurė), todėl apie tai nebesikartosiu. Turnyro formatas (10 žaidėjų komandoje ir t.t.) liko toks pat, todėl nenuostabu, kad dauguma organizacinių problemų liko tos pačios kaip ir pernai.

Po sėkmingo praėjusiais metais įvykusio "Regionų taurės" starto buvau didelis optimistas: tikėjausi, kad šiemet komandos atvyks žymiai sustiprėjusios ir, galbūt, susirinkus visoms komandoms, pavyks netgi padidinti lentų skaičių iki 11-os. Deja...

Pernai varžybos vyko Dzūkijoje (Alytaus raj., Luksnėnai). Šiemet- Žemaitijoje (Telšiai, Germanto poilsiavietė). Abiejų turnyrų praktika parodė, kad daugiausiai sunkumų iškyla su komandomis, kurioms tenka važiuoti toliau.

Pernai sunkiai sekėsi užtikrinti žemaičių dalyvavimą, šiemet panaši problema iškilo AUKŠTAITIJOS komandai. Įvertinant teoriškai įmanomą stipriausią komandos komplektavimą, ši komanda nukentėjo bene labiausiai. Daug pajėgių šios komandos žaidėjų (Šugajevas, Šulga, Dailidė, Armanavičius, Lipkevičius, Mikalauskas, Steckevičius, Veršulis, Bukauskas, Starkus ir t.t.) atsisakė dalyvauti . Taip jau sutapo, kad absoliuti dauguma iš jų turėjo tikrai svarias objektyvias priežastis, bet kai kam iš jų, galbūt, pritrūko ir noro bei entuziazmo. Aš jau rašiau apie tai, kad juokingai skamba argumentai, kad labai toli teks važiuoti, žinant, kokia „didelė“ Lietuva.

Ne stipriausios sudėties buvo ir SUVALKIJOS bei DZŪKIJOS rinktinės. Iš kitos pusės, džiugino tai, kad buvo aišku: kaip besiklostys įvykiai, šios komandos atvyks pilnų sudėčių.
Noriu padėkoti už tai šių komandų organizatoriams marijampoliečiams Jonui Navickui ir Vitui Labučiui, alytiškiams Dainiui Bukleriui ir Jonui Rutkauskui.

Vienintelė ŽEMAITIJA suformavo beveik stipriausią savo sudėtį (bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad joje betrūksta tik meistrų A.Barauskio ir V.Igario). Visos rinktinės, išskyrus ŽEMAITIJĄ, reitingo požiūriu, lyginant su praeitais metais, susilpnėjo, tuo tarpu minėta rinktinė netgi sustiprėjo. Atotrūkis reitingo prasme tarp ŽEMAITIJOS ir likusių komandų buvo ženkliai didelis. Turint tai omeny, favoritas buvo aiškus, dar prieš prasidedant varžyboms. Varžybų eiga tą irgi akivaizdžiai patvirtino. Beje, visos komandos užėmė vietas pagal turimą reitingą,-šia prasme jokių netikėtumų neįvyko.

Po dviejų šių varžybų vykdymo man , kaip varžybų organizatoriui, galutinai paaaiškėjo, kad, formuojant regiono rinktinę, asmens noras ir entuziazmas iš principo yra dažnai svarbesnis faktorius nei to žaidėjo meistriškumas. Praktika rodo: jeigu konkretus asmuo pats nerodo didelio noro dalyvauti varžybose, tai nelabai verta jį ir įkalbinėti. Priešingu atveju yra didelė tikimybė, kad jis paprasčiausiai neatvyks, o juk šiose varžybose žymiai svarbiau yra turėti PILNĄ, tegu sąlyginai ir silpnesnę pagal žaidėjų pajėgumą regiono komandą, nei nepilnai sukomplektuotą.

Nudžiugino mane pakruojietis Robertas Kurauskas, ženkliai sustiprinęs AUKŠTAITIJOS komandą, ir Radviliškio rajono atstovai Antanas Damašas ir Algimantas Šemežys. Pastarieji abu buvo pakviesti tik paskutiniu momentu, bet ištęsėjo savo pažadą atvykti ir tuo būdu užgarantavo pilną Aukštaitijos komandos komplektavimą.

Apie Antaną, kaip šaškininką, aš buvau girdėjęs dar iš "senų tarybinių“ laikų, todėl jo dalyvavimas ir visumoje neblogas žaidimas manęs nestebino. Tuo tarpu Algimantas pelnė mano simpatiją ne tik kaip patikimas, tęsiantis savo pažadus asmuo (net sugedus mašinai, vistiek (!) sugebėjo "susiorganizuoti“ ir atvykti). Turint omeny, kad iki šiol nelabai ką ir težinojau apie jį kaip šaškininką, Algimantas nustebino gan neblogu (šiek tiek stebėjau jo žaidimą iš šalies) žaidimo lygiu. Beje, būtent jis, surinkęs 4 taškus iš 6, iškovojo prizą, skirtą didžiausią siurprizą pateikusiam žaidėjui. Matomai, būtent tokius (turinčius norą ir entuziazmą) žaidėjus labiausiai verta kviesti dalyvauti šiose varžybose. Ta proga dėkoju ir Pociūnėlių turnyrų organizatoriui Arūnui Čižauskui,
padėjusiam "atrasti" minėtus du žaidėjus.

Labai norėjosi, kad šiame šaškių renginyje būtų Trakų raj. atstovas Kęstutis Blaževičius, kaišiadorietis Romas Urmilevičius, prieniškis Jonas Danilevičius, atstovaujantys skirtingoms regionų rinktinėms. Visi jie norėjo atvykti ir buvo verti šiose varžybose dalyvauti ne tik kaip pajėgūs žaidėjai, bet ir kaip rimti, savo pažadus vykdantys žmonės. Deja, visiems trims tai padaryti sutrukdė objektyvios rimtos priežastys. Gaila....


Antri metai vyksta šis turnyras ir antri metai mūsų klubui „Riešutas“ pavyksta kooperuotis su šeimininkais: t.y. organizuoti turnyrą bendromis pastangomis tiek finansinių, tiek žmogiškųjų resursų prasme. Pernai tai buvo Alytaus klubas "Alitas“ su J.Rutkausku ir D.Monsčiumi priešakyje, šiemet –„Telšių klubas "Smūgis“ su Regina Steponavičiene priešakyje. Ačiū Reginai ,-padirbėjo ji šauniai. Neminint visų kitų nuopelnų, paminėsiu svarbiausia: būtent jos pastangų dėka prizų šiose varžybose buvo ganėtinai daug ir ir buvo jie, lyginant su įprastiniais šaškių varžybose, tikrai geri.

Apie tai, už ką buvo skiriami prizai, kam jie atiteko ir pan., aš jau rašiau oficialiame LŠF puslapyje temoje "Regionų taurė“ . Manau, kad dauguma skaitytojų jau apie tai yra skaitę , o likusiems, kam įdomu, siūlau apie tai ten ir paskaityti.

Kaip visada, visokeriopos pagalbos, organizuojant šias varžybas, sulaukiau iš kolegos, bendraklubio Virgilijaus Žutauto.


Sportine prasme konfliktų nebuvo nei pernai, nei šiemet. Liūdna, tačiau praėjusiais metais vieno dalyvio per didelis „aktyvumas“ vaišių metu ir po jų kėlė nemažai rūpesčių. Malonu, kad šiais metais panašių incidentų buvo išvengta.

Apie ateitį
---------------
Šiemet, labai sunkiai komplektuojant AUKŠTAITIJOS komandą, man, liaudiškai išsireiškus, buvo jau "rankos nusvirusios" ir, aišku, jei nebūtų pavykę šiais metais sukomplektuoti pilnai komandų, būčiau šį turnyrą ateičiai "palaidojęs“,- na kam daryti tai, kas nelabai kam įdomu....

Komandos atvyko pilnų sudėčių, -taigi, turnyras ateitį dar lyg ir turi....

Varžybos jau įvyko DZŪKIJOJE ir ŽEMAITIJOJE. Norėtųsi, kad jos "apeitų“ visus regionus,-todėl ateinančiais metais reikėtų bandyti jas organizuoti SUVALKIJOJE arba AUKŠTAITIJOJE.

Laiko iki kitų metų dar daug. Ne visada norai sutampa su galimybėmis: pakankamai erdvi varžyboms skirta salė, visų dalyvių apgyvendinimas ir t.t. ir pan., nėra jau tokie labai paprastai sprendžiami, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, klausimai, kai reikia dar derinti konkretų varžybų laiką, kad dauguma galėtų.

Tikiuosi, kad visa tai pavyks suderinti ir mes vėl susitiksime 2017m. "Regionų taurės“ varžybose. Šia optimistine gaida ir baigiu savo rašinį.

Iki kito susitikimo, būsimi šių varžybų dalyviai!

P.S.
Skyrelyje 'Nuotraukos' rasite nuotraukas iš šių varžybų.